Vis tiek reikės atsakyti.

Žmogus, pašlijęs nuo sveiko proto reikalavimų, stengias nusikratyti tikėjimo į Dievą. Jis mano, kad paneigus Dievo buvimą nebereikės jam atsakyti Dievui už savo blogus darbus. Bet veltui. Tuo keliu nenusikratoma atsakomybės.

Nevalia žmogui to nežinoti, kas būtinai reikalinga žinoti. Kad yra Dievas, to žmogus negali nežinoti. Tiems, kurie neigia Dievo buvimą, dera Apaštalo žodžiai: „Kas žinoma apie Dievą, juk yra juose apreikšta, nes Dievas jiems apreiškė. Nes kas Jame neregima, Jo amžinoji galybė ir Dievystė, tai nuo pat pasaulio įkūrimo galima matyti proto šviesa iš padarytųjų dalykų; taip kad jie neišteisinami“ (Rom 1,19 s.).

Psalmistas sako: „Paikasis sako savo širdyje: „Nėra Dievo“ (Ps 13,1).

O Išminties knygos rašo: „Tušti visi žmonės, kuriuose nėra žinojimo Dievo, ir kurie iš matomųjų gėrybių negalėjo suprasti To, kuris yra, nei įsižiūrėdami į darbus nepažino, kas jų darytojas“ (Išm 13,1). „Nes jei tiek įstengė žinoti, kad galėjo vertinti pasaulį, kaip gi dar lengviau neatrado jo Viešpaties?“ (Išm 13,9).

Kiekvienas padarinys turi turėti savo užtenkamą priežastį. Kiekvienas daiktas, kurį matome, kiekvienas medis, gyvulys, akmuo, kalnas, kiekviena žvaigždė, kiekviena lauko gėlė mums parodo, kad ne ji pati save padarė, bet kokia nors kita priežastis. Ieškodami kiekvieno daikto pačios galutinės priežasties, mes surasime Dievą, visų pasaulio daiktų Priežastį ir Kūrėją. Kiekvienas meno kūrinys sako tau, kad jį padarė kūrėjas. Tavo ranka yra nuostabus meno kūrinys. Kas ją padarė? Nei tėvas nei motina, nei daktaras nei mokytojas negali padaryti gyvos rankos. Tavo rankos, tavo akies, tavo kūno tavo sielos, viso regimo pasaulio aukščiausias Kūrėjas tegali būti Dievas, be galo tobula Dvasia, dangaus ir žemės Viešpats. Kaip būtų galima Jo buvimo nepažinti?

Gali atsitikti, kad koks nors žmogus blogai auklėjamas, per kurį trumpą laiką neturi Dievo pažinimo; tai gali įvykti be sunkios kaltės iš jo pusės. Bet toks nežinojimas Dievo negali trukti ilgesnį laiką. Šv. Augustinas sako: „Niekas neneigia Dievo, nebent tas, kuriam būtų patogiau gyventi, jei Dievo nebūtų“.

Pagal šv. Paulių netikį bedieviai nėra pateisinami.

Taip iš tikrųjų ir yra. Dievo buvimo neigimas yra viena didžiausių nuodėmių: neigiama ir niekinama pats žmogaus Tvėrėjas ir Viešpats, kurį žmogus visa širdimi turi mylėti.

Blogiausi ir pikčiausi žmonės nėra tie vargšai stabmeldžiai tolimuose pagonių kraštuose. Mat, jie neretai dar turi neaiškų nujautimą, kad yra aukščiausioji Būtybė; jie Ją garbina,— kaip, pavyzdžiui, indų tautos tiki į „Didžiąją Dvasią“; senovės graikai, romėnai ir kitos tautos turėjo savo dievus. Daug blogesni yra tie, kurie kultūringoj Europoj pavirtę naujos rūšies stabmeldžiais, neigia tikrąjį Dievą.

Be tikėjimo į Dievą niekas nepasieks amžinosios laimės. Niekas taip pat nepražus be savo kaltės. Jei pikti žmonės neigia Dievo buvimą, tuo jie užsitraukia sunkią atsakomybę už savo netikėjimą. Jie žus, jei to savo neigimo neatitaisys.