Seni prietarai.

Laisvamanis: Katalikų religija yra pasenę prietarai. Aš esu žmogus susipratęs — prietarų nebemėgstu — todėl šalin katalikų religiją!

Atsakymas: Tikrieji prietarai yra ten, kur paprastiems daiktams pripažįstama kokia nors nepaprasta jėga, kurios tie daiktai neturi nei iš savo prigimties, nei iš Dievo surėdymo. Jei, pvz., aš manyčiau, kad, pamatęs zuikį, numirsiu, būtų prietaras, nes zuikio pamatymas neturi jokios jėgos man gyvybę atimti ar mirtį pagaminti. — Tiesa, šv. Mišioms, šv. sakramentams ir dalim kitiems šventiems daiktams pripažįstama nepaprasta jėga, bet tai yra dėl to, kad patsai Dievas taip surėdė. O kitiems natūraliems daiktams geri katalikai tepripažįsta tik tokią jėgą, kokią jie iš savo prigimties turi. Taigi, sakyti, kad katalikų religija yra pasenę prietarai, tegali tik tas, kuriam nemaloni yra tikroji tiesa, arba kuris apie katalikų religiją tiek težino, kiek aklas apie spalvas, kurias neigia: tokie yra tiek „susipratę“, jog jiems tiesos nebereikia. Juk ir ištvirkėliai kai kada vadinami „susipratusiais“, nes, anot jų, dora jiems nebereikalinga esanti.

Tačiau, deja, pasitaiko, kad tamsūs katalikai pasiduoda burtams ir prietarams: jie meta kortas arba eina pas čigones, kad jiems ateitį atspėtų, arba net ligas gydo užkalbėjimais. Su tokiais burtais bei prietarais Bažnyčia visuomet kovojo ir kovos. Nes tokie dalykai yra mirštama nuodėmė, kuri sunkiai įžeidžia Dievą.

Laisvamaniai, jei jau jie yra „susipratę“ tikra prasme, turėtų padėti kovoti su tokiais prietarais bei burtais. Tačiau dedas priešingai. Jie patys, paniekinę tikrąjį tikėjimą ir tikrąją tiesą, ne kartą pasiduoda prietarams ir burtams. Jie bijo trylikės, bijo kryžių sutikti, tiki į sapnus, tiki į staliukus, dvasias, regėjimus, tiki į raganų būrimus. Juk ir pas čigones eina ne geriausi katalikai, bet tie, kuriems tikėjimas mažai arba visai nerūpi. — Oi, lašelis sveiko proto daugiau praverstų, negu toks „susipratimas“!