Sąžinė.

Stasys Pakalnis buvo vyras ne pliuškis: aukštas, drūtas, pilnaveidis, gudrus ir sumanus. Jis visuomet sugebėdavo savo draugus ir priešus į ožio ragą suvaryti. Gyveno jis taip, lyg važiuotas važiuotų per gyvenimą, atsisėdęs karietoj su keturiais arkliais: viskas jam sekės. Tik kaip tu, žmogau, nuo piktų liežuvių pasislėpsi! Jo kaimynai viens kitam tyliai į ausį šnibždėdavo, kad jis nei į Dievą, nei į velnią netiki, ir kad kažkas jo gyvenime negryna. Tik visi bijodavo tai balsiai prasitarti, jo smarkumo privengdami.

Bet ir Pakalnį vieną kartą sutiko slogutis. Jis susivaidijo su vienu kaimynu, kuris pasirodė tiek pat sąžinės teturįs, kiek ir Pakalnis. Vaidų priežastys nebuvo aiškios. Žmonių tarpe ėjo slaptas gandas apie kažkokius nesavus pinigus, kuriuos, bendrai varydami biznį, buvo įgiję ir nežinojo, kaip jais pasidalyti. Teisman kreiptis juodu negalėjo, nes gal abudu būtų į kalėjimą patekę. Taigi „pelnu“ dalinosi patys, kaip išmanė ir pajėgė. Pakalnis, atsilygindamas, kaip jis manė, savo skriaudą, buvo nusavinęs kelis kaimyno daiktus, bet tas atsiėmė juos prievarta ir dar prie tos progos antausiais pasimainė ir gražiai pasikalbėjo:

„Tu nė sąžinės neturi“ — rėkė Pakalnis. „O ar tu turi?“ klausė kaimynas, užkimusiu iš pykčio balsu.

„Tu nė Dievo nebijai!“ — „O ar tu bijai!“

„Tu nė velnio nebijai!“ — „O ar tu bijai!“

„Aš tave policijai įduosiu!“ — „Greičiau aš tave įduosiu!“.

Kas jų ginčus išspręs? — nei Dievas, nei velnias, nei žmonės,— taip jie manė. Beliko jų pačių jėga: kas galingesnis, tas ims viršų, kaip tai esti ir pas laukinius gyvulius.

Taip juodu ir vargino vienas antrą.

Atsitiko, kad Pakalnis pasalomis prigavo savo kaimyną miške, surišo jį ir nuvilko į pačią miško tankmę. Guli priešas ištiestas ant žemės. Pakalnio veidas reiškia kažkokį laukini džiaugsmą: jis paspardys priešą kojomis, užmins ant veido, užsimos kirviu, pristatys kirvį prie pat gerklės — gėris savo priešo kančia. „Žmogau, juk tu turi sąžinę“,— kalbėjo sukruvintas jo priešas: „žmogau, bijok Dievo, turėk širdį, pasigailėk mano pačios ir vaikų“... — „Sąžinė, Dievas, pasigailėk... ar tu manęs pasigailėjai?... aš sąžinės turiu tiek, kiek tu; į Dievą tetikiu tiek, kiek tu“... ir su velniška šypsena, saro kraugeringame keršte, tekina palengva kraują iš savo priešo kūno, lyg paršą pjaudamas...

Ilgai varginos jo priešas: akys pradėjo gesti, žvilgis klajoti, matyt, artinas paskutinioji: „Žmogau, turėk sąžinę... žmogau... a-a-ach, Dieve, Dieve mano, pasigailėk manęs nusidėjėlio... Dieve, atleisk ir jam“... Pasibaigė. Susiraukė Pakalnis,— apsižvalgęs, nuvilko kūną į griovį ir apvertė virbais. Dar kartą pasižvalgė aplinkui, įsižiūrėjo į vietą, kur priešas žuvo: o ten kraujo latakas,— kraujas ir jo rūbus ir jo rankas aptaškė... Sudrebėjo Pakalnis visu kūnu... baisu... tik dabar baisu: „Ką padariau? — žmogų nužudžiau!“...

Atėjo tamsi naktis... Bet toli tamsesnė naktis viešpatavo Pakalnio sieloj. Jis atsisėdo kambaryje, žiūri į tamsumą apsiniaukusiu veidu, žiūri į tolimą mišką ir dreba... Atsigulė į lovą. Koks čia miegas begali būti! Nakties tamsumoj vaidenas jam aukos iškraipytas skausmu veidas, girdisi žodžiai: žmogau, turėk sąžinę... bijok Dievo... Nusijuokė Pakalnis pamišėlio juoku. Vaidenas jam ir kraujas. Ach, krauju jis apšlakstė savo rūbus, savo rankas... Pašoko greit iš lovos, uždegė žiburį, žiūri, rankos kruvinos, o rūbai taškuoti... Plauna jis juos vandeny, o vidinis balsas jam šaukia: nenuplausi, kad ir geriausiu pasauly muilu!... Metė jis viską ir svyruodamas išėjo į mišką. Galvoj lyg ūžia. Jis nori eiti toli aplenkdamas baisiąją vietą. Veltui. Jis vedamas kažkokios jėgos eina į baisiąją vietą, klausdamas savęs: dėl ko aš toks neramus? Kas mane baudžia?

Štai ir tankmė. Ant žemės lyg šliužė,— o ten — bene kraujas... Mėnulis išlindo iš debesų ir pažvelgė į vietą. Pro medžių šakas skverbias jo šviesa,— o tos šakos, lyg baisūnai savo didžiules rankas tiesia ant jo galvos... Ir vėl tamsa. Girdėti lyg dejavimas, lyg žodžiai: žmogau, turėk sąžinę, žmogau, bijok Dievo... Eina Pakalnis, kur kūnas paslėptas. O tas kūnas pridengtas virbais,— lyg regėtųsi pro virbus iškraipytas veidas: žmogau, turėk sąžinę. Miške suklykė pelėda, pasigirdo vėjo šlamesys. Pakalnį nukrėtė šiurpuliai. Siaubas pagavo jį ir jis, tarytum kažkokios galybės pagautas, šoko šalin nuo tos baisios vietos ir leidos bėgti, klajodamas po kalnus ir daubas. Tarytum čia pat užpakaly kažkoks balsas jam sako: žmogau, turėk sąžinę. Ir kur dings prasikaltėlis? Parpuolė ant žemės pailsęs ir uždengė veidą rankomis. Kažkokia mintis stengias jame iškilti, kažkas noris prisiminti, ir staiga prisiminė: Kainas! Uhhh... šiurpas nukrėtė, ir jis, šokęs, bėgo sekdamas Kaino likimu...

Niekšiškas darbas netrukus sužinotas. Rastas kūnas, įtartas Pakalnis, kuris buvo dingęs. Kūnas palaidota, o policija ėmėsi sekti Pakalnį. Neilgai tereikėjo sekti. Sąžinė, tas baisus teisėjas, vėl atvedė jį į nedorybės vietą. Pamatęs policiją, jis pradėjo bėgti, bet buvo pašautas.

Būrelis kaimynų apstojo Pakalnį. Toks gyvenimas, toks ir galas. Ėjo pro šalį ir kaimo senelis, pasiremdamas lazda, Palingavęs galvelę, senelis prakalbėjo. „Sąžinė užmiršta“! Pasijudino Pakalnis: „Taip, nelaimingas, kuris sąžinę savy pamynė. Geriau man bus, jei kalėjimas mane baus“.

* * *

Sunku, kad vanduo upėse neplauktų, sunku, kad naktis nebūtų tamsybė, sunku, kad netikėjimas neardytų sąžinės. Šmeižiama mūsų Lietuvoj viskas ir kiekvienas ir daroma skriaudos piktu melagingu liežuviu, kuris baisiau, kaip kirvis, daro žaizdas. Užmirštama žmogau, nedaryk pikto. Ir sustiprėjusi šmeižtais bedievybė, užmušusi sąžinę, kėsinas ją naikinti ir kituose žmonėse. Bet padaryta nedorybė atsirūgsta, ir baudžia ją sąžinė, kai ji, varžoma melo, galų gale prasiveržia. O Kaino gyvenimas yra baisus. Bet dar už sąžinės stovi kitas Teisėjas, Tas, kuris į žmogaus prigimtį įdėjo sąžinę. Jam reikės atsakyti už tai, kad sąžinę buvo kėsintasi paminti ir užmušti.