Popiežiaus neklaidingumas.
Laisvamanis: „Nors tikybos ir dorovės dalykuose neklaidingu autoritetu buvo laikomi viso pasaulio vyskupų susirinkimai, tačiau popiežiai pasisavino neklaidingumą. Prieš Romos Vyskupo „neklaidingumo“ pasisavinimą rašo visa Bažnyčios istorija“.
Atsakymas: Ne, broliuk, tai ne tiesa. Popiežiai neklaidingumo nepasisavino. Nors ir viso pasaulio vyskupai drauge su Popiežium turi neklaidingą autoritetą tikėjimo ir dorovės dalykuose, bet neklaidingumą turi pats Popiežius atskirai. Popiežiaus neklaidingumas yra paties Kristaus įsteigtas ir Bažnyčia visuomet jį pripažino. Taip liudija visa Bažnyčios istorija,— nebent kokie eretikai nepripažino jo.
Kada Popiežius yra neklaidingas? — Tik tuomet, kai yra visos šios sąlygos: 1) kai Popiežius skelbia tiesas, kaipo aukščiausias visos Bažnyčios Ganytojas ir Mokytojas; 2) kai Popiežius skelbia mokslą apie tikėjimo ir dorovės dalykus, t. y. apie apreikštąsias tiesas, kurias reikia tikėti ir jų gyvenime laikytis, arba kurios yra ankštai susijusios su apreikštomis tiesomis; 3) kai Popiežius savo aukščiausiu apaštališku autoritetu kurį nors tikėjimo ar doros mokslą galutinai sprendžia esant apreikštą ir tikėtiną; 4) kai Popiežius tokį savo nutarimą skelbia kaipo tikėtiną ir laikytiną visai Bažnyčiai.
Jei tų visų sąlygų nėra, tada Popiežius nekalba, kaip sakoma, „ex cathedra“, būtent kaipo aukščiausias visos Bažnyčios Ganytojas ir Mokytojas,— ir tada jis nėra neklaidingas.
Tad Popiežius nėra neklaidingas savo privačiame gyvenime: jis gali suklysti ir nusidėti,— nėra neklaidingas nei pasaulinio mokslo dalykuose nei politikoj, nei apskritai dalykuose, kurie neliečia visos Bažnyčios tikėjimo ir dorovės.
Kas turi bent kiek sveiko proto, tam savaime aišku, kad toks neklaidingumas Popiežiui yra reikalingas, jei Dievas nenorėjo, kad Jo Apreiškimas pradingtų. Daugybė mokslų kyla, žmogaus protas ir geiduliai prasimano daugybę sektų. Protestantai yra suskilę į kelis šimtus sektų, pravoslavai taip pat, net mūsų Lietuvoj prasimanoma įvairių sektų. Bet nejau tos visos sektos, viena kitai priešingos, būtų teisingos? Juk ką viena sekta teigia kaipo tikrą tiesą, tai kita sekta griauna, teigdama visai ką kita! Tad kame žmogus beras tikrąją tiesą? Kiekvienam klausimui išspręsti juk negalima kviesti viso pasaulio vyskupų susirinkimo. O išspręsti taip svarbius dalykus reikia kuo greičiausiai,— nes klaida neprašalinama užmuša sielas. Tad Dievo Apvaizda, kuri nenori, kad Dievo Apreiškimas dingtų ir žmonės skęstų klaidose, turėjo įsteigti neklystantį autoritetą, kuris reikiamu laiku pasmerktų klaidas ir nurodytų tiesą, kad sielos paklydime nežūtų. Toks autoritetas yra Popiežiaus neklaidingumas.
Iš tikrųjų, Kristaus žodžiai, kuriais suteikė Petrui ir jo įpėdiniams neklaidingumą, yra aiškūs. Kristus kalbėjo Petrui: „Tu — Petras (Uola), ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16,18). Čia Petras ir jo įpėdiniai, Romos Popiežiai, yra vadinami Uola, kuria kaip pamatu visa Bažnyčia remiasi, ir tai taip stipriai, kad pragaro vartai jos nenugalės. Taigi Bažnyčia turi būti tvirta ir nenugalima, arba neklystanti,— nes kitaip pragaras ją išverstų. Bet tą tvirtumą ir nenugalimumą Bažnyčiai suteikia Uola,— būtent Petras ir jo įpėdiniai. Tad, jei Bažnyčia turi būti pragaro nenugalima, pats pamatas, būtent Petras ir jo įpėdiniai, Romos Popiežiai, turi būti neklaidingi.
Toliau Kristus Petrui sako: „Tau aš duosiu dangaus karalystės raktus“. Vadinas, Petras ir jo įpėdiniai, Romos Popiežiai, gauna iš Kristaus valdžią mokinti tikinčiuosius taip, kad visi turi Jo mokslo klausyti: „Kas tikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas; kas gi netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16,16). Pareiga tikėti Popiežiaus mokslui yra taip griežta, kad jei kas tam mokslui netiki, tas negaus išganymo. Bet tokia mokinimo valdžia turi būti neklaidinga: juk Kristus negali reikalauti, kad mes tikėtumėm klystančiam Popiežiui ir be reikalo grasintų amžinojo pasmerkimo bausme. Vadinas, Popiežiaus mokinimas yra neklaidingas.
Kristus kalbėjo Petrui ir jo įpėdiniams: „Ganyk mano avinėlius,— ganyk mano avis“ (Jn 21,15-17). Petras ir jo įpėdiniai, Romos Popiežiai, turi ganyti Kristaus avis: laikyti jas tikrajame tikėjime, neleisti jų į nuodingas ganyklas ir prie nuodingų klaidos šaltinių,— kitaip nebūtų avių ganymas, bet jų žudymas, ir Kristaus kaimenė nepasiliktų iki pasaulio galo,— nes klystantis Romos Popiežius patrauktų su savim į klaidą visą Kristaus kaimenę. Tad jei Popiežius turi Kristaus avis ganyti taip, kaip Kristus norėjo, aišku, Romos Popiežius turi būti neklaidingas.
Kristus meldėsi už Petrą, kuris buvo paskirtas visos Bažnyčios galva,— tad Jis meldėsi ir už jo Įpėdinius, Romos Popiežius, kurie Petro valdžią paveldėjo. Meldėsi Kristus, kad Petras ir jo įpėdiniai nenustotų tikėjimo (Lk 22,23),— vadinas, meldėsi, kad jie nesuklystų tikėjime,— nes kas tikėjime suklysta, tas jį praranda. Bet Kristaus malda, be abejo, buvo išklausyta. Tad Petras, kaipo visos Bažnyčios galva, ir jo įpėdiniai, Romos Popiežiai, nesuklys tikėjime bent tada, kai jie mokins kaipo aukščiausi visos Bažnyčios mokytojai,— vadinas, jie yra neklaidingi. — Ir todėl liepia Kristus Petrui ir jo įpėdiniams stiprinti tikėjime savo brolius. Kaip kitaip jie galėtų juos stiprinti tikėjime, jei jie patys, kaipo aukščiausi Bažnyčios mokytojai, galėtų klysti?
Tad iš Kristaus žodžių matosi, ir jokios abejonės negali būti, kad Petrui ir jo įpėdiniams yra Kristaus suteiktas neklaidingumas.
Bažnyčios istorija jau nuo pat pirmųjų amžių liudija, kad Popiežiaus neklaidingumas buvo visos Bažnyčios tikinčiųjų pripažįstamas: Romos Bažnyčia ir jos galva buvo laikoma tikėjimo vienybės centru ir neabejotina tikėjimo taisykle. Todėl Popiežiai su pilnu autoritetu, kurio visi klausė, sprendė erezijų, tikėjimo ir dorovės klausimus.
Šv. Ireniejus tikina, kad visos kitos bažnyčios tikėjimo ir dorovės dalykuose turi sutikti su Romos Bažnyčia. Panašiai kalba šv. Grigalius Nazianzietis, šv. Optatas Milevietis, šv. Ambraziejus, istorikas Sozomenas, graikų kankinys Maksimas ir kiti. Šv. Augustinas, kalbėdamas apie Popiežiaus patvirtinimą dekretų, kuriuos vietiniai bažnytiniai susirinkimai buvo išleidę prieš eretikus donatistus, išsireiškia „Iš Romos atėjo nutarimai. Todėl dalykas baigtas“ (Ep. 209). Iš čia ir kilo posakis Roma locuta, causa finita (= Roma prakalbėjo,— todėl dalykas išspręstas ir baigtas).
Popiežiaus neklaidingumo pripažinimas matosi iš visuotinių Bažnyčios susirinkimų dokumentų būtent Efezo (431 m.), Chalkedono (451), Konstantinopolio III (681), Konstantinopolio IV (870), Florencijos (1438-1445). Čia Popiežiaus neklaidingumą liudija ne atskiri žmonės, bet visos Bažnyčios, rytų ir vakarų atstovai.
Priekaištai, kad toks ir toks Popiežius suklydęs, neturi jokios vertės: jei kuris ir būtų suklydęs, arba piktai elgęsis, tai be jokios abejonės jis nesuklydo mokindamas, kaipo visos Bažnyčios aukščiausias Mokytojas (ex cathedra).
Tad Popiežius neklaidingumo nepasisavino kaip laisvamaniai meluodami skelbia, tik jis yra Kristaus įsteigtas mūsų išganymui. Mes katalikai turime dėkoti Kristui, kad mes, atmetę laisvamanių siūlomas viena kitai priešingas klaidas, galime rasti Bažnyčioj neabejotinas tiesas ir priemones reikalingas amžinajam mūsų likimui pasiekti.
