Netikusio gyvenimo Popiežiai.
Laisvamanis: Kokių Popiežių nebuvo! Jie buvo blogiausi žmonės! Blogesnių žmonių pasaulyje nebuvo! O dar katalikai sako, kad Popiežius esąs neklaidingas, ir kad Bažnyčia esanti Kristaus įsteigta! Didžiausia nesąmonė!
Atsakymas: Pirma negu katalikams nesąmonę prikiši, pažiūrėk, ar nėra nesąmonės tavo paties priekaište.
Nejau tie Popiežiai taip buvo ištvirkę, taip pikti, kaip laisvamaniai mėgsta sakyti! Ar laisvamaniai, taip teigdami, neparodo savo piktos valios, kuri tikrąją tiesą mindžioja kojomis? — Popiežystė išbuvo jau beveik du tūkstančių metų. Jei ji būtų taip pikta, ar manai, kad ji būtų galėjusi taip ilgai išbūti? — Nieku būdu. Ištvirkusių valdovų eilė greitu laiku ne tik save bet ir savo valdžią pražudo. — Bet pažiūrėkime į faktus, kuriuos kiekvienas turi pripažinti, jei tik myli tiesą.
1. Nuo šv. Petro iki mūsų laikų, beveik per du tūkstančiu metų, buvo 259 Popiežiai. Pirmieji 54 Popiežiai (iki 530 m.) visi yra Bažnyčios laikomi šventais. Kelios dešimtys šventųjų Popiežių yra ir nuo 530 metų iki mūsų laikų,— taip kad beveik trečioji Popiežių dalis yra Bažnyčios gerbiami ir pripažinti šventais. Tas faktas, manau, šj tą reiškia prieš laisvamanių rėksmą apie Popiežių ištvirkimą?
Popiežiams, kurie popiežiavo per paskutiniuosius keturis šimtus metų, jokio negerumo negalima prikišti,— tai pripažįsta net katalikų priešai, pvz. Harnack, kuris paskutiniųjų keturių šimtų metų Popiežius vadina dorovingais ir sąžiningais vyrais.
Sunki Bažnyčios padėtis buvo devintame ir dešimtame šimtmetyje. Barbarų laikai, prasidėję nuo tautų kilnojimosi, saracėnų užpuldinėjimai ir vidinės tautų suirutės trukdė Bažnyčios civilizacinį darbą. Devintojo šimtmečio gale įsivyrauja Romoj bajorijos partijos. Tada ir Popiežių rinkimas buvo patekęs į bajorijos rankas Iš pradžių ji pasiūlydavo savo kandidatus į Popiežius; bet su laiku pasisavino sau teisę Popiežius skirti, nė kiek neatsižvelgiant į vyskupų ir kitos dvasininkijos balsus. Bajorija, suskilusi į galingas partijas, varė savo egoistinę politiką, stengės nuversti nepatinkamus jai Popiežius, kurstė prieš juos Romos liaudį, arba griebės kitų nedorų priemonių, kad tik pasodinti Popiežiaus soste kurį saviškių, kuris būtų jų tikslams paklusnus įrankis. Nenuostabu tat, jei į Popiežių sostą patekdavo kartais asmenys visai netikę, žemos doros.
Tame laike neretai viešpatauja tokie partijų primesti Popiežiai. Pažymėtini: Steponas VI (896-897), Sergijus III (904-911), Marozijos sūnus Jonas XI (931-936), Jonas XII (955-963), Bonifacas VII (984-985), Benediktas IX (1033-1045),— Vieni jų skaitosi netikusio gyvenimo Popiežiai, kiti — bent abejotinos vertės.
Bet kas čia kaltas? Ar čia pati Popiežystė kalta? Jei su žmogumi, patekusiu į nelaisvę, kiti žmonės padaro niekšingų darbų, nejau už tuos niekšingus darbus yra kaltas pats kalinys? O anais laikais Popiežiaus sostas buvo nelaisvėj patekęs į nesąžiningų partijų rankas; taigi toms partijoms ir atsakomybė tenka. Jei į karaliaus sostą pasodinama netikę asmenys, juk dėl to ne pati karališkoji valdžia yra kalta už valdovo nedorybes,— lygiai nė Popiežystė nekalta tuo, kad jai primesti buvo netikę asmenys.
Pažymėtinas dar vienas netikęs Popiežius šešioliktame šimtmetyje, kada humanizmas (senovės mokslų atgijimas) buvo sugadinęs Europos tautų tikėjimą ir dorovę, būtent Popiežius Aleksandras VI (1492-1503), kuris pirm tapdamas Popiežium vedė palaidą gyvenimą, o tapęs Popiežium stengės aprūpinti turtais savo giminę. Tačiau kaipo Popiežius, jis buvo žmoniškas, geras valdovas. Jis stengės prašalinti pavojų iš turkų pusės, rūpinos krikščionystės platinimu atrastuose Kolumbo kraštuose, išrišo ginčus tarp Portugalijos ir Ispanijos dėl atrastųjų žemių, rėmė Marijos šlovinimą ir vienuolijų gyvenimą, ir energingai gynė Bažnyčios laisvę ir teises.
Reikia gerai atsiminti, kad raštai, kurie šmeižia Popiežius, nekartą yra rašyti piktos valios žmonių, kurie turėjo tik vieną rūpestį: nujuodinti Popiežių gyvenimą. Jei kas šiandien tais raštais remiasi, neištyręs jų vertės, tas prasilenkia su tiesa ir parodo savo piktą norą šmeižti.
Mes, katalikai, daugiau negu kiti liūdime, kad tokių Popiežių šimtmečių bėgyje pasitaikė, bet taip pat suprantame, kad tas faktas neduoda pagrįstos teisės pačiam tikėjimui kaltinti.
2. Netikęs Popiežių gyvenimas neliečia Popiežiaus neklaidingumo.
Neįtikėtina,— bet yra tiesa: tikrai atsiranda tokių žmonių, kurie Popiežių netikusį gyvenimą naudoja kaipo priekaištą prieš Popiežiaus neklaidingumą. Su piktu pasityčiojimu jie šaukia: žiūrėkit, katalikai! Jūs tikit Popiežiaus neklaidingumu,— ar jūs turit bet kokį supratimą, koks nedoras buvo Popiežių gyvenimas! — O taip,— katalikai turi supratimą; tik katalikystės priešai matyt, neturi supratimo, kas yra Popiežiaus neklaidingumas,— kitaip jie nė taip nelemto priekaišto nedarytų.
Popiežiaus neklaidingumas tereiškia, kad kai Popiežius kalba sprendžiamai kaipo aukščiausias Bažnyčios Mokytojas ir Ganytojas tikėjimo ir dorovės dalykuose, jis yra neklaidingas (žiūrėk skyrių: „Popiežiaus neklaidingumas“); bet neklaidingumas nė kiek nereiškia, kad Popiežius, kaipo žmogus, negalėtų nusidėti. Taigi katalikai daro skirtumą tarp Popiežiaus valdžios ir jo žmogiškojo asmens. Toks skirtumas katalikams padaryti nesunku, tačiau jis sunku padaryti žmonėms piktos valios.
Juk ir teisėjas gali teisingą nutarimą padaryti, nors gal ir pats įstatymus laužo; arba ir krašto valdytojas gali imtis tikusių priemonių, nors jo privatus gyvenimas gal ne vieną ydą tųri. Lietuvos valstybės atstovas, pasiųstas į užsienį, kol veikia sulig savo įgaliojimais, padaro galiojančias sutartis, nors privatus jo gyvenimas gal yra visai netikęs.
Buvo erezijų, kad valdovu nebegalįs būti tas žmogus, kuris sunkiai nusideda. Bet tai buvo erezijos. Nes tuomet kas begalėtų valdyti?
Pagaliau nereikia manyti, kad viso pasaulio vyskupai ir mokslininkai susirinkę į Vatikano susirinkimą 1870 m., būtų buvę taip tamsūs, kad nežinoję Bažnyčios istorijos, ir, nežinodami netikusio Popiežių gyvenimo, nutarę Popiežiaus neklaidingumą!
3. Netikęs Popiežių gyvenimas neduoda pagrindo manyti, kad katalikų Bažnyčia būtų netikra.
Tarkime, socialistų „draugas“ su dideliu uolumu skleidžia socializmą. Ir štai, kas nors jam sako: tavo mokslas apie socializmą yra klaidingas,— nes neretai atsitinka, kad socialistų kasininkai, turėdami per ilgus pirštus, pradingsta su kasomis! — Oi, kaip sučiaudėtų visi „draugai“ už tokį galvojimą. Ir visai teisingai. Atskiro žmogaus prasikaltimas savaime dar neįrodo mokslo klaidingumą. Panašiai yra ir su katalikų Bažnyčia, Popiežiai tėra krikščioniškojo Apreiškimo saugotojai. Auksas pasilieka auksu, vis tiek ar jį saugo teisus žmogus ar neteisus,— taip pat ir krikščionystės tiesa pasilieka tiesa, vis tiek ar ją saugo šventas žmogus ar nešventas. Ką Petras skelbė kaipo krikščionystės tiesą, tai ir pasilieka tiesa, nors pats Petras savo nupuolimu nusidėjo tikėjimui.
4. Netikęs Popiežių gyvenimas neduoda pagrįstos teisės manyti, kad pati Popiežystė būtų netikusi.
Gėdos daro priešams toks jų pasielgimas, kad 259 Popiežių tarpe suradę kelis žemos doros žmones, tuoj rėkia, kad pati Popiežystė esanti netikusi. Jei taip būtų galima elgtis, mes turėtume pasmerkti kiekvieną luomą, kiekvieną valdžią, kiekvieną įstaigą. Juk buvo nedorų karalių,— ar dėl to karaliaus valdžia jau yra pikta? buvo nedorų ministrų, seimo atstovų, valdininkų, šeimynos tėvų,— ar dėl to jau reikia sakyti, kad ministro valdžia, kad seimas, kad valdininkystė, kad moterystė yra nedora?
Bet katalikų priešai nejaučia gėdos tokius priekaištus darydami Popiežystei! Vieno antro netikusio Popiežiaus ydas prikiša ne tik visiems Popiežiams, bet ir pačiai Popiežystei! Vienas kitas lietuvis apsivogė,— nejau visi lietuviai turi būti vagys,— nejau ir pati lietuvystė būtų piktas daiktas?! — O dar priešai, norėdami šmeižti, griebiasi vienpusiškumo, kuris gali būti lygus melui. Ne, broliuk,— jei sakai tiesą, sakyk visą tiesą, kad nebūtumei melagis. Pasakęs, kad buvo keli netikę Popiežiai, pasakyk ir antrą pusę, kad daugybė Popiežių buvo aukštos doros ir šventumo vyrų, pasakyk kokią geradaringą įtaką Popiežystė darė žmonijai, jos kultūrai ir dorovei.
Popiežius yra žmogus bet kartu ir Popiežius. Nežiūrint jo žmogiškosios pusės ydų, Popiežiaus valdžia, gauta iš Kristaus, lieka nepaliesta. Nors Apaštalų tarpe buvo Judas, tačiau Apaštalavimo valdžia yra šventa. Šventuose Sakramentuose — ar tau išrišimą duos šventas kunigas, ar nusidėjėlis, išrišimas galioja, nes jis suteikiamas ne kunigo vardu, bet remiantis įgaliojimu, kurį kunigas gavo iš Kristaus priimdamas šventimus. Taip yra ir su Popiežyste, kurią Kristus įsteigė.
5. Netikusių Popiežių gyvenimas duoda pagrindo manyti, kad Popiežystė ir Bažnyčia yra tikrai Kristaus įsteigta.
Krikščionybėj yra dieviškoji ir žmogiškoji pusė. Jei dieviškosios pusės joj nebūtų, tada žmogiškoji pusė, ypač netikę Popiežiai jau seniai būtų privedu si Bažnyčią prie visiško žlugimo. Del savo nedoro gyvenimo žlugo daug valdovų dinastijų, bet nežlugo Popiežystė, kuri ištesėjusi tūkstančius metų nuolat veda žmoniją prie amžinųjų tikslų. Nežiūrint žmogiškosios pusės ydingumo, dieviškoji galybė laiko Petro laivelį nesudužusį tarp siaučiančių bangų. Dėkodamas Dievui už Popiežystės įsteigimą, katalikas, ištikimas Bažnyčios sūnus, su pagarba lenkia galvą prieš tą dieviškąją įstaigą ir džiaugsmingu pasitikėjimu pasiduoda Popiežiaus vadovavimui,— nes jis žino, kad per Popiežius jį veda pats Kristus, Jo dieviškoji tiesa ir galybė,— kas Jo rankoj yra, tas nežus.
