Ne mokslas, bet tik melas neigia Dievą.

Kaimietis Brunzgys mėgdavo skaityti bedievių laikraščius. Jis manė, kad iš ten jis pasisems sau „mokslo“. Na, ir pasisėmė. Rado jis laikrašty, kad Dievo nereikią ir kad mokslas parodąs, kad Dievo nesama. Nekartą jį jau buvo sugėdinęs račius Lingys, su kuriuo jis mėgindavo ginčytis. Dabar, suėmęs „mokslo laikraščių“ pluoštą, jis nueina pas račių Lingį, manydamas, kad dabar jau jį „atvers“.

Ateina Brunzgys pas račių ir pasakęs jam „labas“, patenkintas savimi, atsisėda. O račius tašo savo ratus toliau. Brunzgys ir pradeda: „Na, žinai, tamstelė... Ot, ką gali mokslas: jis yra tiesiog visagalis! Seniau kunigėliai sakydavo, kad Dievas yra visagalis,— o dabar pasirodo, kad mokslas yra visagalis“. — „Stebuklai“ — praunzgė račius.— „Ot, neskaitai laikraščių, kuriuos aš skaitau,— tu sakai, kad jie bedieviški... bet kiek šviesos, kad žinotum“... — „Džiaukis, lyg geležėlę radęs“, vėl praunzgė tašydamas račius. „Tik paklausyk paskaitysiu“, kalbėjo Brunzgys, pasiėmęs laikraštį, (skaito:) „Tik tamsūs žmonės tetiki į Dievą. Kada mokslas prasiskverbia į žmones, tikėjimas tuoj nyksta, o jo vietą užima mokslas. Mokslas išsklaido tamsybes ir parodo, kad Dievo nebereikia. Seniau buvo manoma, kad Dievas atsiunčia lietų, arba prašalina perkūnus ir audras. Šiandien mokslas aiškiai mums parodo, kad tai ne Dievas daro: mes moksliškai žinome, kaip lietus ir žaibai pasidaro. Apsieinama be Dievo... na, ar ne tiesa?“

O račius vis tašė. Jo ramumas piktino Brunzgį; jis, įsikarščiavęs, pradėjo rėkti: „Tamsuoliai, bemoksliai, akli... tie dar tiki į Dievą! O mums užtenka mokslo“... Pagaliau ir račius, padėjo kirvį, apžiūrėjo savo dirbamus ratus ir tarė: „Tegu tas tavo visagalis mokslas padaro, kad šit šie ratai patys pasidarytų, taip kad man nereikėtų tašyti,— tada aš tikėsiu tavo mokslu!“ — „O kad tu surūgtum!“ keikėsi Brunzgys: „be abejo, mokslas nepadarys, kad ratai atsirastų savaime,— bet juk kas kita gamta“... — „Et, pliauški kaip mažas vaikas,— pasaulis padaryti tai ne ratai padaryti. Pasaulis — tokia didelė mašina, o tokia tvarka. Jei mokslas nesugeba pasiekti, kad paprasti ratai savaime patys pasidarytų, tai kaip mokslas gali parodyti, kad pasaulis savaime be Dievo pasidaręs?! Mokslas, kuris skelbia, kad Dievo nereikia, yra ne mokslas, bet melas, vaiko pliauškimas!“ — Brunzgys supyko ir išėjo, o račius tašė toliau savo ratus.

* * *

Bet kaip čia, iš tikrųjų, su tuo mokslu yra? Juk bedievukai taip mėgsta rėkauti, kad mokslas viską pasako, ir kad nė Dievo nebereikią! Pažiūrėkime.

Bedievių sakoma: „Kada mokslas prasiskverbia į žmones, tikėjimas tuoj nyksta, o jo vietą užima mokslas“. Ar taip? Tada klausiu, ar toks žmogus, kuris tai teigia, turi bent lašelį mokslo, kurį turėjo didi praeities ir dabarties mokslininkai? Gal jis tik pauostė mokslo mokykloj, arba skaitydamas kurį šlykštų romaną, ar blogą laikraštį... Prieš tikruosius mokslininkus šiandien mes lenkiame galvą, nes ir šiandien jų mokslu naudojamės. Bet jie tikėjo į Dievą, nors juos puošia mokslo nuopelnai. Tik paminėkime.

Astronomai: Kopernikas, Kepleris, Ticho de Brahe, Niutonas, Heršelis, Arago, Leverrier, Maedleris, Lamontas, De Viko, Sekki, Braunas, Heis ir daugybė kitų — jie tikėjo į Dievą.

Fizikoj ir chemijoj garbingi: Huighens, Biot, Euler, Amperas, Koši, Davy, Liebigas-Faraday, Klauzijus, Maksvelis, Tomsonas, Viulner, Perntner, Roentgenas ir kiti — jie visi tikėjo.

Geologijoj ir paleontologijoj garbingi: Lyell, Quatrefages, J. Barrande, Oswald, Heer, Pfaff, Oskar Fraas, Lapparent, Waagen, Mivart ir kiti — jie visi tikėjo.

Fiziologijoj, zoologijoj ir antropologijoj garbingi: Linné, Haller, Cuvier, K. E. Baer, V. Agassiz, Jonas Müller, Kl. Bernard, Eduardas von Beneden, Carnoy, Hubertas Ludwig, Pantel, B. Schwann, Ranke, Hirtl, Ganglbaur ir kiti — jie visi tikėjo.

Kas mūsų bedievių drįstų ir lygintis su šiais mokslo didvyriais?!

Netikinčiųjų mokslas yra toks, kad jie mano au išaiškinę žaibus del to, kad gali nurodyti elektros jėgą, kuri sudaro žaibus; jie mano jau išaiškinę dangaus kūnų judėjimus, dėl to, kad gali nurodyti Keplerio dėsnius; jie mano suprantą visą pasaulį, dėl to, kad jie gali nurodyti chemijos ir fizikos jėgas ir materijos plėtojimosi dėsnius. Bet les ieškome toliau, būtent ieškome priežasčių priežasties, iš kur materija? iš kur jėga? iš kur materija turi tokias savybes, kurių ji iš savęs turėti negali? iš kur gyvybė? iš kur pasaulio planingi dėsniai ir tvarka? ! tokius klausimus bedieviai neturi jokio atsakymo, nors protas atsakymo reikalauja. Mokslų mokslas ir griežta sveiko proto logika būtinai veda prie Dievo.

Buvo netikinčių mokslininkų, pvz. Haekelis (kurį seka kai kurie mūsų laisvamaniai), kurie tiesiog klastojo mokslą ir faktus, kad tik nereikėtų Dievo pripažinti. Toks mokslas nebėra objektyvus mokslas, bet liguistos vaizduotės padaras. Protingam žmogui gėda yra tokiu mokslu sekti.

Gali atsitikti, kad netikįs mokslininkas savo srity yra gerai išsimokslinęs; bet kuomet siekiama giliau, kuomet ieškoma priežasčių, priežasties, jis elgias kaip neprotingas vaikas: jis nebepriima griežčiausių išvadų. — Mokslo tikslas yra tiesa Protas turi priimti kiekvieną tiesą, kuri yra tikra,— jei žmogus kitaip elgiasi, jis nusikalsta savo protingai prigimčiai. Kadangi regimasis pasaulis it priežastingumo dėsnis, kuriuo sveikas protas turi vaduotis, būtinai veda prie Dievo,— tai ir tą tiesą kad Dievas yra, visi turi pripažinti.

Todėl, jei kuris mūsų bedieviškų laikraščių ar bedievių skelbia, kad mokslas tikinąs, jog Dievo nėra, tai ten pas jį ne kažin kiek ir tikroj mokslo esama. Tiktai gaila tų žmonelių, kurie pamėgdžioja senąsias bedievių pasakas, nė nesuprasdami, ką jie daro.