Katalikų organizacijos.
Mūsų priešai yra organizuoti. Mes taipgi turime organizuotis.
Jei Bažnyčios priešai turėjo praeity kokio pasisekimo prieš mus, katalikus, tai per savo organizacijas. Atskirų žmonių pastangos, kad ir kažin kaip smarkios, maža tegali nuveikti, nebent tiek, kad jos gali palenkti žmones prie bendro sumanymo prisidėti.
Šio pasaulio vaikai niekuomet nepraleido tos pamokos nesimokinę. Dievui leidžiant, įvyko tai, kad jie pasiekė, jog Kristus liko prikaltas prie Kryžiaus, ir jie manė, kad jie Kristaus Bažnyčią panaikins. Jų veikimo būdas niekame taip gerai nėra nušviestas, kaip mūsų Viešpaties gyvenime.
Pavydas ir neapykanta ilgą laiką landžiojo žydų vyriausybės ir fariziejų širdyse, nors jie viešai nedrįso Kristų paimti. Bet savo įsiutimo, vien Jį prisiminus, ir savo baimės Jo pasisekimo nebepajėgė daugiau paslėpti, kai Jis padarė vieną didžiausių stebuklų, prikeldamas Lozorių iš mirties. Tas dieviškosios galybės įrodymas, kuris būtų turėjęs juos atversti, jei jų širdys nebūtų buvusios sukietėjusios ir jų akys apakusios, tepatarnavo tik tam kad jie susitarė drauge veikti.
„Vyriausieji kunigai ir fariziejai surinko tarybą ir kalbėjo: Ką darysime, kadangi tas žmogus daro daug stebuklų?
„Jei paliksime jį taip, visi įtikės į jį; ateis romėnai ir atims mūsų kraštą ir tautą.
„Vienas iš jų, vardu Kajafas, būdamas tais metais vyriausiuoju kunigu, jiems tarė: Jūs nieko nežinote.
„Ir neapsvarstote, kad jums geriau, jei vienas žmogus mirs už tautą, kaip kad visa tauta pražūtų“.
Kaip gudriai Kristaus ir Jo Bažnyčios priešai visuomet moka pateisinti savo pragaištingą veikimą! Ir šiandien matome, kaip jie mėgsta prisidengti tautos, ypač darbininkų gerbūvio šūkiais. Ir šiandien jie auklėja slaptus lūkesius, kurie kai kada ir aikštėn išeina, jog ateis diena, kada jie galės su Bažnyčia pasielgti, kaip Kristaus priešai su Bažnyčia pasielgė. Savo širdyse jie jau pasirašė mirties dekretą ir pasigėrėdami norėtų jį įvykdyti. O priemonė, kuria jie nori pasinaudoti yra organizacija.
Pasaulio gudrumą ir mums praverčia žinoti. Organizacija yra natūralus kelias į pasisekimą. Tą kelią mes turime permainyti į ginklą Kristaus ir Jo Bažnyčios interesams ginti. Tuo keliu mes privalome eiti, jei norime apsiginti. Tai yra pasekmingas būdas, jei mes sėkmingai už Dievo dalyką norime kovoti.
Organizacija ne tik mus pačius nuo pražūties apsaugoti gali — pati Bažnyčia niekuomet negali būti panaikinta — bet dar ji gali tapti priemone, kuria mes įstengsime neapsakomai daug gero žmonių kūnams ir sieloms padaryti. Per organizacijas mes galėsime gauti galingos jėgos beturčių ir kenčiančių vargui pašalinti, teisės ir teisybės dalykui remti, pajėgsime padėti Dievo apreikštąją tiesą gilesniam žmonių pažinimui paduoti, katalikišką gyvenimą ir auklėjimą pagal Kristaus mintį ir širdį atnaujinti. Mes įstengsime nugalėti tirštą nežinią, kuri gali kai kuriuose glūdėti, kurie klaidžioja, manydami, būk krikščioniškas tikėjimas mūsų tautai, liaudžiai, darbininkui kenksmingas būtų, o taipgi ir priemonių turėsime sugriauti burtams bedievių ir laisvamanių, kurie, atmetę tikrąjį Dievą, dievina gamtą, mokslą, meną, išsvajotas gamtos jėgas (šia proga pažymėsime, kad griežtai galima teigti, jog bedievis neturi teisės vadintis inteligentu, nes jis atsižada savo inteligencijos ir ją neigia, tikindamas, jog žmogaus protas nepažįsta taip aiškios tiesos, kokia yra Dievo buvimas ir jo santykiai su regimu pasauliu). Turėsime galėjimo atremti piktumą ir veidmainystę, kokia pasižymi Bažnyčios ir Kristaus tikėjimo priešai, sekdami senovės fariziejus.
Todėl kiekvienas katalikas turi laikyti savo pareiga priderėti prie katalikiškų organizacijų. Tik, aišku, būti vien kokios nors kat. organizacijos nariu nėra dar pakankama; veikliu ir darbščiu nariu reikia būti. Mes privalome daryti savo dalį, stengdamiesi iškelti savo organizacijas iš siaurų savimeilės interesų ribų, daryti jas sėkmingais įrankiais pažangiam darbui Dievo Karalystei žemėje drąsiai ir stropiai remti. Visuomenės, auklėjimo ir tikybos srityse kat. organizacijų nariai turi stropiai darbuotis, ne savo garbės ieškodami ir pasauliui norėdami pasirodyti, bet didesnei mūsų Dievo garbei ir nemirštamų sielų kilniems tikslams.
Mes gyvename laikais, kada neveiklumas ir apsileidimas reiškia pralaimėjimą, kada abejingas laikymasis yra prasikaltimas. Nesenoj praeity mes katalikai per maža tegalėjome išvynioti savo viešą veiklumą Kristaus reikalams; dabar, turėdami laisvas rankas, turime pasivyti tai, ką buvome priversti paleisti, pasivyti kitų kraštų katalikus. Laikas mums atsižadėti savo siauro nusistatymo ir bendrai stoti į šventą darbą gerai susiorganizavus. Mūsų mintis, mūsų širdis, mūsų ranka, mūsų medžiagiškoji galybė — turtas reikia paaukoti kat. organizacijoms plėtoti. Pirma mes save pačius turime užkovoti Kristaus meilei, o tada Jis savo gailestinga malone padės mums laimėti Jam visą mūsų visuomenę. Toks ir mūsų šūkis tebūna: Mūsų tauta, mūsų visuomenė Kristui!
