Karas kaltas?

Laisvamanis: Pasitaiko karų, todėl Dievo nėra...

Atsakymas: Pasitaiko paleistuvių ir vagių, todėl tavęs nėra... Ir vienas, ir antras protavimas tiek tėra vertas, kiek išgverusių girnų klegėjimas.

Laisvamanis: Suprask mane. Karas yra baisiausias dalykas. Jei tokius baisius dalykus Dievas pakenčia ir nesukliudo, reiškia, Dievas yra piktas. Bet pikto Dievo negali būti: jei Dievas būtų, Jis tegalėtų būti geras. Pikto Dievo negali būti.

Atsakymas: Ne per aišku, dėl ko karas turi būti baisiausias dalykas. Juk yra dar baisesnių. Paleistuvavimas ir girtybė užmuša toli daugiau žmonių, negu karai, ir privargina toli daugiau nekaltų žmonių, negu karai. Tačiau prieš paleistuvavimą ir girtybę laisvamaniai ne taip smarkiai protestuoja, nebent jei ir čia jie numato kokį nors sąryšį su Dievo buvimu. Yra dalykų dar baisesnių...

Dievas lig laiko pakenčia nedorybę. Jis davė žmogui laisvą valią, be kurios žmogus nebūtų žmogus. Tačiau žmogus savo laisvą valią sunaudoja piktam. Kas čia kaltas? O gi patsai žmogus, kuris savo laisvą valią sunaudoja piktam. Jis galėtu. jei tik norėtų, ją geram sunaudoti.

Tačiau Dievas draudžia nedorybę, nes Jis yra geras ir šventas. O jei nedorybė įvyksta, tai jis ją tik pakenčia tuo tarpu. Jis pasėjo gerą kviečių sėklą; bet tarp kviečių atsiranda raugių (kukalių). Jis leidžia raugėms ir kviečiams augti drauge, pakol ateis pjūtis. Tada Jis lieps surinkti kviečius į kluonus, o rauges lieps deginti amžina ugnimi. Tiek bendrai apie nedorybę.

Karas yra blogybė — tai visi pripažįsta — ir todėl Bažnyčios istorijoj regime, kad Bažnyčia dėjo didžiausių pastangų karams sukliudyti: viduramžiuose ji įvedė Dievo taiką (treuga Dei), sulig kuria nevalia buvo kariauti tam tikrais laikais. Paskutiniame kare Popiežiai dėjo didžiausių pastangų karui sustabdyti.

Tačiau teoretiškai galima klausti, ar karas visuomet dorovės atžvilgiu yra piktas?

Laisvamanis: Karas, tokios baisios skerdynės, visuomet yra piktas, ir niekas jo pateisinti negali.

Atsakymas: O kažin, ką Tamsta darytumei, kai koks nors plėšikas-galvažudis, užpuolęs Tamstą, norėtų atimti Tamstos gyvybę ar turtą,— ar Tamsta nesigintumei?

Laisvamanis: Be abejonės, aš ginčiaus. Ir, jei kitaip negalima būtų savo gyvybės apginti, aš užpuoliką sužeisčiau, nes juk aš turiu teisę gyventi, ir niekas negali man neteisėtai gyvybės atimti. To juk reikalauja ir viešoji tvarka. Jei nekaltieji nesigintų, piktieji žmonės visiškai juos sunaikintų.

Atsakymas: Visai teisingai pasakei. Jei žmogus nori, jis gali gintis nuo neteisingo užpuoliko, norinčio jį užmušti arba svarbią jo gėrybę atimti. Ta apsigynimo teisė yra visur visose tautose pripažįstama. Ir net mūsų Lietuvos fanatikai, kurie, norėdami tikėjimui priekaištų surasti, skelbia, kad neteisingo užpuoliko niekuomet nevalia sužeisti, net sau apginti, bet verčiau leisti save užmušti,— net tie fanatikai praktikoj ginasi nuo užpuolikų.

Bet dabar tai pritaikinkim prie kitos tautos, kuri neteisingai mus užpuola ir nori mums atimti mūsų laisvę, turtą, net gyvybę. Ar tada mes, galėdami gintis, neturime teisės gintis nuo tokių užpuolikų?

Laisvamanis: Be abejonės, turime teisės gintis.

Atsakymas: Bet iš to išeina karas. Išeina, kad apsigynimo karas yra leistas. Apskritai, išeina, kad teisingas karas yra leistas, kaip yra leista užpulti plėšikus, kurie mus apiplėšė ir mūsų turtą pasisavino. Tokia yra prigimtoji teisė, kurią visos tautos pripažįsta. Dievas paliko žmogui tą teisę, kad jis galėtų apsiginti ir gyvuoti. Taigi, jei ir yra karai, nieku būdu iš to negalima išvesti, kad Dievo nėra; tai tegali padaryti nebent tik fariziejus, kuris viską aiškina ne sulig tiesa, bet sulig savo farizaizmo pažiūra.

Laisvamanis: Bet Kristus pasakė: Neužmuši. O dabar kunigai einančius į karą laimina ir net su kryžiumi juos veda į kovą žmonių mušti.

Atsakymas: Dievas davė įsakymą neužmušti. Toks yra pozityvus įsakymas, kuris tačiau nepakeičia žmogaus įgimtos teisės gintis nuo neteisingo užpuoliko. Tai patvirtina šv. Raštas, kuris Senajame Įstatyme leidžia izraelitams gintis nuo užpuolikų. Įsakymas „neužmuši” teliečia tik užmušimą neteisėtą, be kompetencijos, be teismo.

Kai, einant į karą, kunigai laimina kareivius ir net patys su kryžium juos veda į kovą, tai kas čia pikto, jei karas yra teisingas? Kunigai tik eina savo pilietiškas pareigas, kaip ir kiti geri piliečiai. Jei, esant teisingam karui, valia kovoti, tai valia ir melstis už kareivių pasisekimą ir juos laiminti. Tiesa, karas niekuomet nėra pageidautinas; todėl Bažnyčia visuomet rūpinas surasti kitų kelių ginčams išrišti, kai tik yra galima. Ir katalikai meldžias, kad karų nebūtų. Bet, jei, to nepaisant, karai įvyksta, tai kaip iš to galėtumėm išvesti priekaištų tikėjimui?

Apskritai, iš fakto, kad pasitaiko karų, priekaištų tikėjimui tegali daryti arba neišmanėliai, arba siaurapročiai fariziejai, arba bolševikuoją laidokėliai, kurie norėtų, kad niekas nuo jų užpuolimų nesigintų ir jie viską pigiai paglemžti galėtų.