Kam vaikus tikėjimo mokyti?

„Tfu“ — spjaudės kaimietis Kazys po vieno parapinio susirinkimo miestelyje X,— „ir pripliauškė tas Pilvinskis niekų...“ — „Na, na, o ką jis tokio sakė?“ įdomavos jo draugas, senas ūkininkas Jonas, kuris buvo pavėlavęs į susirinkimą. Kazys patraukė pečiais: „Ot, sakė, kad vaikų nebereikia tikėjimo mokinti... sako, mes apsieisime ir be tikėjimo... sako, tikėjimo mokinti tai tik vaikus kvailinti...“ — „Ot, gerai pasakė“ — atsiliepė čia pat stovėjęs nusigirtuokliavęs socialistėlis Rinkys: „savo vaikams jau senai uždraudžiau poterius kalbėti. Nė čiūkšt nežino“. — „Tokie tavo ir vaikai“ atsakė Kazys. — „Nekalbėk, broliuk“, ginčijosi Rinkys: „ne blogesni už tavuosius, nors jie net Mišioms tarnauja“. — „Mano vaikų nenutvėrei bevaginėjant“, atsikirto nekantriai Kazys: „o tavuosius pats mačiau“. — „Tai, kuo čia stebėtis“, prisidėjo šypsodamas Laukys: „juk kumistai sako, kad viskas yra bendra; taigi, kas nori, kodėl nepasiimti...“ „Tegu tie vagys pamėgina mano turtelį atimti! Aš svetimo nenoriu, bet nė savo neduosiu“ — kalbėjo gniauždamas kumsčiais jaunas ūkininkas, „Ne tik turtelį, bet ir pačią ir vaikus... juk pas juos viskas bendra“, pasakojo Kazys. „Tfu, tai kažkokie nežmonės“, piktinosi Kaučius.

— „Ui, vyrai, jūs nieko neišmanot“ — įsikišo žydelis, šnapso pardavinėtojas: „aš jums pasakysiu: kas nori tikėti, tegu tas tiki,— kas nori vaikus tikėjimo mokinti, tegu tas mokina,— ir aš pats savuosius mokinu. Bet kam jiems mokykloj tikėjimo mokinti? Juk tikėjimas — privatus dalykas. O mokykloj... nu, juk ten vaikai turi svarbesnių dalykų išmokti... skaityti... rašyti... nu ir visokio kito mokslo...“

— „Parka, žydas meluoja“ — atkirto Kazys: „ar begali būti vaikams svarbesnio mokslo, kaip dorai gyventi; o be tikėjimo nė doras gyvenimas nėra galimas,— nes tai tėra šuns gyvenimas, kuris į nieką netiki; ir šuns gyvenimas dar geresnis, nes jis bent savo pono nedrasko; o bedieviai loja ant savo Viešpaties Dievo, kuris yra jų Ponas...“

— „Negerai, vyrai, negerai“ — kalbėjo linguodamas galvą senas ūkininkas Jonas: „vaikai nebegerbs savo tėvų. Antai nusikikilikavęs Andrius Truikys nemokė vaikų iš mažens,— dabar vienas jų sėdi kalėjime, o su antruoju kasdien veda peštynes su kriviais puola ant vienas antro. Kas Dievo negerbia, kaip jis tėvus begerbs. O mokykla be tikėjimo, tai lyg vandens gėrimas be valgio: ji nestiprina žmogaus doro gyvenimo, nedaro žmogų geresnį, bet tik nebent gudresnį“.

— „Ei, vyrai, kam čia mums ginčytis“, kalbėjo socialistėlis Rinkys: „pagyvensim, pamatysim. Jūs mokinat vaikus tikėjimo ir poterių, aš jų nemokinu. Pamatysim, ar mano vaikai bus blogesni“.

— „Jau sveikas, ryžkis sau: mes eisim savo keliu“, kalbėjo jam dori ūkininkai.

Neilgai tereikėjo laukti. Socialistėlis Rinkys paskendo savo degtinėj. Pritrūko ir jam pinigų gėrimui. Pradėjo ir jis laikytis mokslo, kad visų turtai yra bendri. Mat jis sąžinę pardavė bedieviškam socializmui, o pelną iš to pardavimo pragėrė. Drauge su vaikais ėmė vagiliauti. Išėjo kivirčų su vaikais: po ilgų peštynių jie išvarė tėvą iš namų, kuris prisiglaudė karčemoj. Vargšas, jis norėjo paskandinti savo vargą baltakėj, vogdamas nuo savo vaikų. Prisigėrusį išvarė nuo savęs ir socialistas žydas. Eina į savuosius namus, pas vaikus; naktis, kelio nemato, viskas šokinėja akyse. Pamiškėj, paslydęs ledo take, pargriuvo, smarkiai sužeidė sau galvą ir guli, ir atsikelti nebepajėgia. Ir vaidenas prablaivėjusiam nuo skausmo lyg kryžius kažkoks netoli... jis jo nekentė kaip velnias... dabar jis mėgina tiesti savo ranką. Rytoj rasta negyvas kūnas. O jo vaikai? — pagyvensim, pamatysim... Obuolys netoli terieda nuo savo obelies...