Kam tau vaikščioti į Bažnyčia?

Vieno pono tarnaitė prašėsi pono, kad ji sekmadienį norinti išeiti į bažnyčią. Ponas, gulėdamas lovoj, kalbėjo jai į antrą kambarį: „Na, Ona, kam tau vaikščioti į bažnyčią? Tu matai, kad aš niekuomet nevaikščioju į bažnyčią, o juk aš už tave nė kiek ne blogesnis... Ir koks prasimanymas... vaikščioti į bažnyčią...“ Pas Oną buvo atėjusi iš kaimo jos draugė, Katrė, kuri, išgirdusi pono protavimą, šnibždėjo Onai: „Mano mamos paršas niekuomet nevaikščioja į bažnyčią,— jis niekuo ne blogesnis... jis toks gražus, nutukęs... guli per kiaurą dieną...“ „Aš savęs su ponu nelyginu“ — tarė ponui Ona. — „Nelygini“,— atsiliepė ponas: „matai, kokia ji gera... o vienok aš nieko neužmušiau, nieko nepavogiau, dešimtį Dievo įsakymų laikau, kaip ir tu“... — „Tik Dievo įsakymas yra mylėti Dievą, mūsų Viešpatį“ — kalbėjo Ona,— „kas Dievą myli, tas Jį garbina... tas vaikščioja į bažnyčią...“ — „Kokia tu kvaila“, tęsė piktai ponas: „sakau tau, nieko nepavogiau, nieko neužmušiau...“

— „Be tų dviejų įsakymų yra dar ir kiti; jie visi reikia laikyti“, atšovė Ona: „ir šventadienis švęsti...“

— „O, kad tu surūgtum“, supyko ponas: „eik nuo mano galvos... tupėk bažnyčioj, o aš noriu miego...“

Ona su draugė išėjo į bažnyčią. Ponas vartaliojos lovoj negalėdamas užmigti. Sąžinė jį vargino: „Reikia mylėti Dievą... Jis yra mūsų Viešpats... tu vienok blogesnis už savo tarnaitę, nes tu Dievo, savo Viešpaties ir Sutvėrėjo, nemyli ir negarbini... Ne, tu blogesnis už neprotingą gyvulį, nors tu turi protą ir sielą...“

Gale Sumos Ona su nusistebėjimu pamatė, kad jos ponas nedrąsiai įėjo į bažnyčią ir atsistojo netoli durų, kerčioj... Mat visaip būna gyvenime.