Gyvulių nelaimė.

Susiginčijo du žmonės: laisvamanis daktaras Kalkis ir pilietis Kirvys. Daktarui nepatiko Dievas. Mat, Jis esąs negerai sutvarkęs pasaulį. „Niekuo nekalti gyvuliai!” — taip kalbėjo jis. — „Jie turi kentėti skausmą,— o juk tai yra priešinga Dievo išminčiai ir gerumui. Kaip geras Dievas gali žiūrėti į nuožmų reginį, kai gyvuliai kits kitą drasko ir ryja, pradedant nuo mažiausių vandens gyvių iki tyrų karaliaus — liūto? Kiekvieną nekaltą mūsų pasivaikščiojimą turi apmokėti savo gyvybe milijonai vabalėlių, kuriuos mes sutrypiame kojomis”.

— „Ar žinai ką tamsta!” — taip galvojo pilietis Kirvys. „Jei tamstai tas gyvulių dalykas tiek pasigailėjimo sukelia, pamėgink tamsta dėl vabalėlių meilės užsidaryti savo kambary iki mirčiai, kad bevaikščiodamas kartais jų nesumindžiotum. Del veršiukų meilės pamėgink nevalgyti jokios veršienos. Del ėriukų branginimo išsižadėk avienos. Tik pažiūrėk, kaip tie nabagai gaidžiai ir viščiukai, tie jaučiukai ir paršiukai turi žūti, kaip jie rėkia, baubia, žviegia, bliauna, kaip jie mirdami timčioja, kol ateis ant tamstos stalo pietums, kuriuos sau rengi. Ir kaip tamsta gali būti toks beširdis, virdamas arbatai vandenį, virinti nekaltus vandens gyvius iki jų mirčiai! — Ne, tamsta toks gailestingas: imk tamsta maitintis akmenimis ir dumblu, kuriame nebūtų jokio gyvio! Ir patogu bus! Taip prisivalgęs galėtum sau virškinti... Tada jau tamsta būsi išmintingesnis negu”...

Daktaras neleido baigti: jis pradėjo kalbėti apie „pagadą”.

Kol juodu ginčijasi, mudu pažiūrėkiva, kas yra tikra.

1) Yra didelis skirtumas tarp skausmo ir nelaimės. Pirmaisiais mūsų kūdikystės laikais mes daug kentėjom, dažnai verkėm ir visokiais būdais reiškėm savo skausmą, kaip ir gyvuliai, jausdami skausmą, paprastai daro. Tačiau mes tada nebuvome nei nelaimingi nei laimingi,— dėl to, kad mes jokios sąmonės neturėjom. Laimė ar nelaimė, imama tikra prasme, tik ten tėra, kame yra proto supratimas ir savęs pažinimas.

Turįs pajautimus gyvulys gali jausti skausmo, vadinas, jis jaučia, kad jam negera,— bet dėl to jis dar nėra nelaimingas. Taip dėjosi su mumis mūsų kūdikystėj, kada vien mūsų augalinė ir jutiminė gyvybė tebuvo išsiplėtojusi ir kada mes dar neturėjom atsibudusios sąmonės: taip dedas ir su kenčiančiu skausmą gyvuliu, kuris teturi augalinę ir jutiminę gyvybę.

Jei mes, matydami dejuojančio gyvulio timpčiojimus, įsivaizduotumėm save to gyvulio vietoj, be abejo, mes jaustumėmės esą nelaimingi; bet gyvulys nėra nelaimingas: jis kenčia taip, kaip mes kentėjome kūdikystėje, neturėdami atsibudusios sąmonės. O ar mes tada jautėmės nelaimingi?

O gal kas tau pasakys: „Tada gyvuliai kankinti nėra jokios nuodėmės”! — Čia reikia atskirti: jei kankinama gyvulys be jokio reikalo, toks elgesys jau vien dėl to yra negeras, kad žmogus visuose savo elgesiuose turi vaduotis protingu pagrindu. O čia jis visai nesivadovauja sveiko proto nurodymais, nes toks elgesys su gyvuliais parodo žmogaus žiaurumą ir piktumą. Juk ir tas, kuris be reikalo jaunus medelius laužo, gražius žiedus sutriuškina ir t. t. elgiasi piktai. Jis turi savy piktą linkimą be reikalo naikinti ir kankinti.

Bet padaryti gyvuliams skausmo dėl protingos priežasties,— tai nėra priešinga nei žmogaus nei Dievo išminčiai ir gerumui.

2) Dievas turėjo išmintingų pagrindų, dėl kurių Jis suteikė gyvuliams skausmo jautimą.

a) Žmogus ima sau maisto iš gyvių pasaulio; taip pat daug žemesniųjų gyvių yra skirti tarnauti maistu aukštesniesiems gyviams; — išmaitinimas aukštesniųjų gyvių yra svarbesnis dalykas negu tai, kad gyviai nejaustų skausmo.

b) Toliau, skausmo jautimas turi toli platesnės reikšmės; skausmas yra gyvuliams reikalinga priemonė jų išlaikymui. Jei katinas jokio skausmo nejaustų, tai kiek kartų tas nabagas būtų nudegęs uodegą besišildydamas prie ugniavietės. Jei gyvuliai visai nejaustų skausmo, tai daugybėje atsitikimų jie, nejausdami skausmo, turėtų žūti. Žinoma liūdna senovės pasaka, kada žmonės išprašė nuo dievų malonės nejausti skausmo: jie pjovėsi ir mušėsi, ir deginosi ir kenkė savo gyvybei, taip kad visi pradėjo prašyti, kad dievai sugrąžintų jiems skausmo jautimą.

O jei skausmas turi tokį svarbų uždavinį, kaip čia beprikaišioti Dievo išminčiai už tai, kad gyvuliai pagaliau žūva skausme, nei nesijausdami nelaimingais?

c) O dar tame glūdi pamokymas: žemesniosios būtybės turi tarnauti aukštesniosioms. Tas dėsnis, kuris viešpatauja visoj gamtoj, sako žmogui: žmogau, ir tu turi tarnauti visų Aukščiausiajai Būtybei — Dievui!

3) Sentimentalistinis užjautimas gyvuliams būtų toli geriau sunaudotas, jei daugiau būtų užjaučiama kenčiantiems žmonėms negu gyvuliams. Čia pasirodo tiesiog žmonių iškrypimas ir sugyvulėjimas: jie gailisi kenčiančio gyvulio, o beširdišku būdu varo nuo savęs šalin beturtį elgetą ar našlaitį, kuris prašo skatiko savo skurdui pašalinti! Nejau gyvuliai reiktų daugiau branginti, negu nemirštančią žmogaus būtybę!?