Bedieviai geresni.

Laisvamanis: Yra daug bedievių, kurie yra geresni žmonės negu tikintieji katalikai. Katalikai yra blogesni. Aš, norėdamas būti geresnis žmogus, verčiau nebūsiu katalikas.

Katalikas: Be abejonės, pasitaiko bedievių, kurie yra geresni žmonės už blogus katalikus. O geras katalikas nedorybių daryti neturi: jam nevalia. Kad katalikas darytų nedorybes, reikia jam pirma nusidėti prieš savo tikėjimą, taigi pasielgti nekatalikiškai. Todėl ir matome, jei kas tėvus niekina, vagia, plėšia, skriaudžia, žmones žudo, toks savo tikėjimu nesirūpina, toks subedievėjo, nors dar ir nešiotų kataliko vardą.

Laisvamanis: Bet statistika rodo, kad daugiau yra prasikaltimų katalikų tarpe, negu bedievių.

Katalikas: O iš kur Tamsta tas statistikas ėmei? Bene iš piršto išlaužei? Ar, rasit, pasinaudojai statistikomis, kurias patys bedieviai suklastojo? Tuo tarpu tikros statistikos rodo visai ką kita. Vokietijoj, pvz., imant tik savižudybes, statistika parodo, kad jų visų mažiau tėra katalikų tarpe, o visų daugiau bedievių tarpe. Kalėjimų prižiūrėtojai liudija, kad kalėjimuose sėdi arba žmonės be tikėjimo, arba tokie žmonės, kuriems tikėjimas mažai terūpėjo; labai mažai (vos keli nuošimčiai) tepasitaiko kalėjime žmonių, kurie tikrai tiki ir sulig tikėjimu gyvena. Aš nesakau, kad katalikas prasikaltimų nepadaro, nes juk ir jis yra žmogus. Bet, jei jis yra tikrai praktikuojąs katalikas, jam daug rečiau teatsitinka prasikalsti negu bedieviui, kurio jokia religija nevaržo.

Laisvamanis: Bet vis dėlto bedievių tarpe yra gerų žmonių.

Katalikas: Jei bedievių tarpe yra „gerų“ žmonių, tai juk ne dėl to taip yra, kad jie yra bedieviai, bet jie yra geri, nepaisant jų bedievystės: bedievystė dar neįstengė jų sugadinti. Jei jie gyventų sulig savo bedievystės pagrindais, kurie nuosekliai eina iš bedievystės, jie būtų blogiausi žmonės, žmonės be sąžinės. Piktas medis savaime neduoda gerų vaisių, tik piktus. Jei bedievių tarpe yra gerų žmonių, tai tik tėra dėl to, kad krikščionybė, kurios jie atsižadėjo, vis dar daro jiems įtakos ir sulaiko juos nuo visiško sugedimo.

Tačiau ir tas gerųjų bedievių gerumas nėra visiškas. Ar jie tikrai per visą savo gyvenimą išsilaiko prigimtųjų įsakymų? Ar jie nenusideda prieš skaistybę, artimo meilę, teisumą? O be to, juk geras žmogus tėra tas, kuris atlieka visas savo pareigas ir klauso Dievo. Bet bedievis Dievo neklauso, jis Dievą niekina: kaip jis begali būti geras? Bedievis neklauso Kristaus Bažnyčios, kurią Dievas įsteigė ir liepė klausyti: kaip jis bebus geras? Apie tokį, kuris Bažnyčios neklauso, Kristus sako: „Jei jis nepaklausytų Bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas“ (Mt 18, 17).

O Lietuvoj tie gerieji laisvamaniai bedieviai kaip šmeižia katalikus, kunigus, Bažnyčią! Štai koks jų „gerumas“! Ar gero žmogaus sąžinė tokius dalykus leidžia?

Tiesą paniekinti ir jos išsižadėti juk reiškia nedorybę, nes prieš žmogaus prigimtį einama. Bedieviai išsižada tiesos, ją niekina. Dievo buvimo negali nepažinti žmogus geros valios: tiesiog žmogui nevalia nežinoti, kad Dievas yra. Koks čia bebus bedievio gerumas, kai jis taip svarbią tiesą atmeta ir niekina? Užtenkamai yra įrodymų, kad Dievas davė apreiškimą, krikščioniškąjį tikėjimą. Bedievis ir tai atmeta ir paniekina. Tiesos niekintojas ar jis gali būti dar vadinamas geru?