Ar vis tiek, ką skaitysi?

Ne, broliuk, ne vis tiek. Štai vienas iš daugybės atsitikimų:

Buvo vienas ūkininkas, Grindaugas, geras, doras, išmintingas žmogus, o dar apsukrus ir darbštus,— tiesiog toks, kokių dar mūsų Lietuvoj, ačiū Dievui, nemaža yra. Savo neblogą vidutinį ūkį gražiausiai vedė, todėl nė kišenė nebuvo tuščia. Būdavo pasikinkys savo bėrius, lekia linksmas į jomarką parduoti treigio, kuris, papūtęs uodegą, bėga paskui ratus,— grįždamas pripirks pyragų pačiai ir vaikams, kurie iš tolo atbėga jo pasitikti. Linksmai darbuodavos Gringaudas laukuose, lydimas savo vaikų ir samdininkų, o vakarais namai skambėdavo dievotomis giesmėmis. Taip, laimingas gyveno.

Gringaudas be galo mėgdavo knygas skaityti. Šventadieniais, parėjęs iš bažnyčios, po pietų, kalbėdamas rožančių, apžiūrėdavo savo laukus, o paskui įsikibs į knygą ir nepaleis, kol naktis atims jam šviesą, o žiemos metu ilgus vakarus ir net dienas praleisdavo skaitydamas. Jis skaitydavo geras, dievotas, katalikiškas arba ir pamokančias knygas,— už tai ir jo gyvenimas buvo doras ir jis pats geras.

Tačiau ilgainiui jo nenuilstamas noras skaityti nebepasitenkino geromis knygomis: įbruks jam koks socialistėlis savo raštpalaikį, jis ir perskaitys; įbruks bedievukas kokį bedievišką šlamštą, jis ir jį perskaitys. Iš pradžių, perskaitęs, tik nusispjaus mes šalin, bet paskui pamėgo. „Kam tu tokius niekus skaitai?“ perspėjo jį kaimynas. „Et, tai man nekenkia; man žingeidu [smalsu] pažiūrėti, kaip kiti užpuola ant kunigų ir tikėjimo!“ — Oi, kenkė!

Netrukus pradėjo į namus lankytis Amerikos šlamštai „Keleivis“, „Kardas“, Lietuvos socialistų laikraščiai, bedieviškos knygutės. Už tat Gringaudas bažnyčios nebelankė: „Kam to reik? Tik kunigams pelnas!“ — Še tau, ir nuvažiavo!

Ar ilgai taip eis? — Ne. Žmogus, mokslo nedaug teturįs, nelengvai teatskiria, kame tiesa, o kame klaidingas plepalas. „Jei taip rašo, tai turi būt tiesa“, pradėjo jis sau galvoti. Taigi jis ir ėmė eiti tų raštpalaikių pėdomis: pradėjo skersakiuoti ir pašiepti kunigus, kaip savo priešus. Matai, jau pats kunigo pamatymas primindavo jo sąžinei, kad jis blogu keliu nuėjo,— todėl ir neapykanta ir pyktis ant kunigų. O toliau išmoko ir ant Dievulio loti. „Kam mums tikėjimo reikia? Mes ir be jo apsieisim!“ — Tartum Dievas nebebūtų jo Sutvėrėjas ir Viešpats, kuris reikia mylėti.

Ir kokios pasekmės!

Žiūriu į savo Gringaudą ir skaudu daros: kažkoks sulaukėjimas veide — dingo ramumas ir pasitenkinimas. Jis, vargšas, stengias save nuraminti kvailiausias bedieviškų raštų gudravimais. Veltui. Dingo džiaugsmas iš širdies, dingo iš veido, dingo ir iš namų. Liūdna ir sunku pasidarė šeimynoj. Ieškodamas ramumo, griebės lakti baltakę, o lakdamas gyrė pragaro skanumėlį ir lojo ant Dievulio. Tokie ir vaikai augo. Tiesa, jie dar vaikščiodavo į bažnyčią, kad paskui drauge su tėvu turėtų iš ko pasityčioti. Dar buvo ir džiaugsmo šeimynoj — tik tokio, kuris besiranda puolusių žmonių tarpe, būtent baltakė ir mergos. Doros darbininkės turėdavo bėgti iš tos šeimynos, kaip iš kokio pragaro. Pagaliau vaikai ir vagiliauti ėmės, sekdami tėvo skelbiamais pagrindais: kas jūsų, tai mano.

Taip tas seniau doras ūkininkas piktų raštų skaitymu suardė savo laimę, sugadino savo vaikus, išaugindamas juos bedievukais-ištvirkėliais, o savo dorą pačią padarė kankine: ji prie sopulingos Motinos paveikslo liedama ašaras tenusiramindavo. — Ak, tokiam tėvui ar nereiktų tiek pragarų, kiek savo vaikų sugadino ir kiek savo nekaltą pačią kankino! — Tačiau, gailestingasis Dieve, pasigailėk jų visų!

— Ne, brolyti, ne vis tiek, ką tu skaitysi. Kas valgo ar geria nuodus, tas save užmuša; kas sveiką maistą valgo, tas gali būti sveikas.