Ar stebuklų gali būti?

Traukiny sėdi jaunuolis; iš viso matyt, kad jis moksleivis, arba bent ėjęs mokslus. Į tą pat vagoną įlipa pagyvenęs vyras, kuris savo apsirengimu atrodė lyg kaimietis. Jis, kukliai paklausęs, ar vieta neužimta, atsisėdo priešais jaunuolį. Jaunuolis pasidomėjo, kur anas vyras važiuoja. — Į Šiluvą — atsakė susimąstęs vyras. — Turbūt, kokiu interesu? — teiravos toliau jaunuolis.

— Et, koks čia interesas — pasakojo tariamas kaimietis — buvo susirgęs mano vaikas, žadėjau šv. Mišias prie Švč. Panelės ir aplankyti Šiluvą, jei vaikas pasveiks; vaikas pasveiko, todėl ir važiuoju atlikti savo įžado.

— Tai Tamsta dar tiki į stebuklus? — pašiepiančia veido išraiška klausė jaunuolis.

— Ta, tikrų stebuklų aš dar nepatyriau; bet kodėl į stebuklus netikėti, aš nematau — atsakė susimąstęs kaimietis.

— Dalykas tame — kalbėjo mokytas jaunuolis — kad stebuklai nėra galimi. Tamsta prisipažįsti, kad stebuklų pats nepatyrei; o ką kiti pasakoja, tai tėra tik tuščias senų bobų ir kunigų prasimanymas.

— Tai ponulis sako, kad stebuklų negali būti? — kalbėjo nustebęs kaimietis.

— Taip — tikino jaunuolis — nes stebuklai griautų pasaulį. Jokia jėga negali padaryti, kad gamtos įstatai neveiktų, kai veikti turi, pvz., kad ugnis nedegintų.

— Keista — kalbėjo susimąstęs kaimietis — bet juk yra Dievas. Tas Dievas yra visagalis. Jis sutvėrė pasaulį. Jei Dievas pasaulį sutvėrė, tai kodėl Dievas negalėtų stebuklo padaryti? Juk stebuklas padaryti yra toli mažesnis daiktas, negu pasaulis sutverti. Taigi, jei Tamsta norėtum rimtai teigti, jog stebuklai nėra galimi, tai Tamsta turėtum įrodyti, kad nėra Dievo, kuris stebuklus galėtų padaryti. O to sveikas, manau, neįrodysi.

Jaunuolis prikando lūpą, išgirdęs tokį netikėtą atsakymą; matyt, anas tariamas kaimietis turėjo daugiau sveiko proto, negu jis, jaunas „mokslininkas“. Tačiau jaunuolis, susierzinęs, dar mėgino išsisukti:

— Aš nesakau — kalbėjo jis — kad, jei nėra Dievo, stebuklų negali būti; aš tik tesakau, kad stebuklų tikrumoj nėra. Visi stebuklai, kuriuos katalikai laiko stebuklais, tikrumoj nėra stebuklai, nes jie galima išaiškinti ir be Dievo, būtent, gamtos jėgomis.

— Na, jau čia sveikas klysti — atsakė tariamasis kaimietis — kaip sveikas gamtos jėgomis išaiškinsi, kad numiręs ir pūvąs žmogaus kūnas atgytų ir atsikeltų iš numirusių. Aš negirdėjau, kad mokslininkai būtų negyvą pūvantį kūną prikėlę iš numirusių visai sveiką.

— Nė aš to negirdėjau — kalbėjo jaunuolis — bet tokių įvykių ir nebuvo. Joks numirėlis iš numirusių neatsikėlė, nebent iš taip vadinamo letargo.

— Ir čia sveikas klysti — pradėjo jį spirti tariamasis kaimietis — iš numirusių atsikėlė Kristus pats savo dieviškąja galybe; Kristus prikėlė Lozorių ir kitus. Mat, jei yra Dievas, kuris gali daryti stebuklus, niekas juk negali Dievui uždrausti, kai Dievo gailestingumas nori, prikelti ką nors iš numirusių. Tikrumoj taip ir įvyko Kristaus dieviškajai pasiuntinybei įrodyti.

— Et, ką čia daug kalbėti — nerimo jaunuolis — kiek stebuklų bobos pripasakoja, nejaugi Tamsta jais tiki?

— Aš ir neturiu reikalo jais tikėti — tęsė kaimietis — žinau, kad tame dalyke daug buvo apgaulių, daug prasimanymų, daug tariamų stebuklų galima išaiškinti gamtos jėgomis, arba kartais net velnio įsikišimu: juk mūsų burtininkai, jei nemano apgaudinėją žmones, mano darą stebuklus. Visa tai rodo, kad reikia didelio atsargumo, kol pripažinsime, ar koks nepaprastas įvykis yra stebuklas, ar ne. Bet, kad tikri stebuklai nebūtų galimi, arba kad jų visai nėra, sveikas to niekuomet neįrodysi; ir priešingai, yra visagalis Dievas, ir yra tikrai stebuklingų faktų,— štai kas yra tiesa.

— Tai ir Tamstos vaiko pasveikimas yra stebuklas — klausė piktai jaunuolis. — Aš to juk nesakau — teisinos kaimietis: mano vaikas sirgo; gydytojas pasakė, kad jis jo nepagydysiąs; tada aš kreipiaus į geresnį Gydytoją, į patį Dievą: jo gailestingumas, jei norėjo, galėjo mano maldą išklausyti ir, manau, išklausė, nes juk, manau, Dievui yra lengviau, negu gydytojui, pakreipti gamtos jėgos, kad vaikas pasveiktų. Čia nereikia tikro stebuklo; čia užtenka Dievo gailestingumo malonės.

— Tad jums nė gydytojo nebereikia — atkirto jaunuolis: gerai jums, galėsite sau gydytis pas savo Dievą.

— Oi, jau čia reiškiasi sveiko piktumas — pažiūrėjęs į jaunuolį, atsakė tariamas kaimietis — Dievas stebuklų nedaro, pakol žmogus turi gamtos jėgų, kurias gali sunaudoti; kai gamtos jėgos nebegelbsti, žmogus gali prašyti iš Dievo pagalbos. Jei Dievas panorės, ir jei mes, žmonės būsime verti, Dievas gali suteikti savo nepaprastos pagalbos, o jei nori, net stebuklą gali padaryti. Tik stebuklo žmonės neturi lengvai laukti, nes stebuklas yra visai nepaprastas Dievo veikimas, kuris kartkartėmis pasireiškia ten, kur reikalauja Dievo garbė ir žmonių sielų išganymas. Bet tas mūsų pasikalbėjimas, matau, Tamstą erzina; todėl verčiau kalbėkime apie ką kita.

Taip tariamasis kaimietis, matyt, rimtas katalikas, mokėjo ginti savo įsitikinimus nuo nelemtų „mokslininko“ užpuolimų.