Ar Evangelistai suklydo?

Nors ir pripažinsime, kad Evangelijas parašė Matas, Morkus, Lukas ir Jonas,— taip protauja laisvamaniai,— bet jie, berašydami, suklydo ir surašė ne tikrą Kristaus mokslo ir darbų istoriją, bet savo pačių prasimanymus. Todėl Evangelijomis negalima tikėti.

Atsakymas. Tik tamsta nesiskubink taip greitai daryti tokią išvadą, nes pats suklysi prasilenkdamas su tiesa.

Čia mums svarbu tik tai, ar Evangelistai, rašydami Kristaus mokslo ir darbų istoriją, žinojo tikrą tiesą ir ar norėjo ją savo Evangelijose pasakyti. Jei jie tiesą žinojo, ir jei jie ją norėjo pasakyti, tada jų parašytosios Evangelijos yra tikrai istoriška tiesa, kurią kiekvienas protingas žmogus turi priimti. Mes teigiame štai ką: 1) Evangelistai žinojo savo surašytųjų Evangelijose pasakojimų tikrumą ir teisingumą; 2) jie norėjo tiesą parašyti; 3) jie turėjo tiesą rašyti ir negalėjo netiesą rašyti. Dėl ko?

1) Evangelistai žinojo savo surašytųjų Evangelijose pasakojimų tikrumą. Matas ir Jonas nuolat gyveno su Kristumi; patys savo akimis viską matė ir viską savo ausimis girdėjo. Todėl šv. Jonas rašo: „Ką girdėjome, ką savo akimis matėme, į ką įsižiūrėjome ir ką mūsų rankos palietė... ką regėjome ir girdėjome, tai skelbiame jums“ (1 Jn 1,1-3). Pats Mato ir Jono pasakojimo būdas neabejotinai rodo, kad jie patys viską savo akimis regėjo ir savo ausimis girdėjo.

Morkus surašė savo Evangeliją, klausydamas paties Petro pasakojimų. Kaip matosi iš Luko Evangelijos pradžios, Kristaus žodžiai ir darbai buvo daugelio rašomi: „Kadangi jau daugelis mėgino tvarkingai papasakoti“... Apaštalas Matas, buvęs muitų valdininkas, greičiausia tuoj surašinėjo, ką buvo matęs ir girdėjęs,— kaip nurodo Evangelijų tyrinėtojai; panašiai, rodos, darė ir kiti kai kurie mokytiniai. Kaip matosi iš Luko Evangelijos pradžios, panašių užrašų buvo daug. Lukas juos sunaudojo kaipo dokumentus savo Evangelijai: „rūpestingai ištyręs visa nuo pat pradžios, panorėjau iš eilės parašyti tau, geriausias Teofili, kad tu pažintumei tikrumą tų dalykų, kurių esi išmokintas“ (Lk 1,1-4).

Evangelistų pasakojimas stebina savo objektyvumu. Evangelistai nėra lengvatikiai, arba stebuklų ieškotojai, bet greičiau priešingai. Ką jie matė ir girdėjo, pasakoja su visu paprastumu, blaivumu, aiškumu, be jokių aistrų. Jie neįterpia į pasakojimą savo pačių jausmų, pažiūrų, nusistebėjimo, net tada, kai pasakoja įstabiausius dalykus,— nepareiškia savo apmaudo pasakodami net labai erzinančius įvykius, pvz., jų Mokytojo pasmerkimą, erškėčių vainikavimą ir t.t. — neprideda nė vieno žodžio nekaltam Viešpačiui nuteisinti, net tada, kai pasakoja neteisingiausius apkaltinimus.

Evangelijos yra istoriškojo teisingumo geriausias pavyzdys. „Tiesos antspaudas, kurį Evangelijos turi“ sako Russo, „yra taip didelis, taip nuostabus, taip nepasekamas, kad (Evangelijų) pramanytojas būtų didesnis, negu jo (aprašomasis) didvyris (Kristus)... Taip niekas neprasimano; Sokrato darbai, kuriais niekas neabejoja, nėra verti tiek tikėjimo, kaip Jėzaus darbai“.

2) Evangelistai, rašydami, norėjo pasakyti tiesą; jie nebuvo veidmainiai, melagiai, apgavikai. Jų gyvenimo būdas yra nepapeikiamas. Niekas negali jiems prikišti melo ar kitų žemų sumanymų. Jie neieško žemiško atlyginimo, neieško savo naudos, nei žmonių garbės bei malonės. Tokie teisūs liudytojai nori pasakyti tiesą.

Priešingai, Evangelistai gerai žinojo, kad rašydami Evangelijas tuo pačiu pasirašo savo mirties dekretą: už savo rašomąsias Evangelijas jie turės mirti. „Aš tikiu liudytojais“, sakė Paskalis, „kurie už savo teiginius duoda save nukankinti“.

Evangelistai su visu atvirumu ir nusižeminimu pasakoja savo pačių pažeminančias paklaidas, nesąmones ir silpnybes, nė kiek nesirūpindami savo garbe arba negarbe. Visas jų pasakojimo būdas žymi atvirumą, norą pasakyti tiesą. Tegu kuris nors, kad ir didžiausias pasaulio rašytojas pamėgina nuduoti ir meluoti, ir taip rašyti, kaip rašo Evangelistai,— ar jam pasiseks?

Kas žino kritikos taisykles, tas nė pamanyti negali, kad Evangelistai būtų norėję iškreipti tiesą. Tik piktumas tegali laikyti Evangelistus melagiais; bet toks pasielgimas ne Evangelijų tiesą griauna, bet pačius tikėjimo priešininkus pažemina.

3) Evangelistai, rašydami, negalėjo parašyti netiesą, nes jie turėjo rašyti tiesą! Jų pasakojimų melagingumas tuoj būtų pasirodęs, jų melas tuoj būtų buvęs sugautas. Žydams, tiems krikščionybės priešams, būtų užtekę nueiti į Naimą ir paklausti: kame yra našlės sūnus, apie kurį Evangelistai rašo, kad jis esąs prikeltas iš numirusių? — arba būtų jiems užtekę nueiti į Betaniją ir parodyti Lozoriaus kapą: „štai, čia jis guli,— matome jo kaulus; Evangelistai, rašydami apie jo prikėlimą iš numirusių, meluoja“! O 5000 duonos padauginimo liudytojų tarpe juk žydai pigiai būtų galėję surasti koki dešimtį mylinčių tiesą liudytojų,— nes juk jie net melagių liudytojų prieš Kristų ieškojo.

Patys tikintieji krikščionys pigiai būtų galėję sugauti Evangelistus meluojant. Kristaus žodžiai ir darbai buvo beveik visų Palestinos gyventojų lūpose; toli už Palestinos ribų Kristaus žodžiai ir darbai buvo gerai žinomi. Tie dalykai taip svarbūs: visas žmonių likimas pareina nuo tų Kristaus žodžių tikrumo. Todėl būtų kilęs didžiausias pasipriešinimas, jei Evangelistai bent ką būtų truputį ne taip parašę, kaip tikrumoj buvo. — Tikėjimo gynėjas Kvadratas (apie 124 metus) savo rašte įteiktame ciesoriui Hadrianui tikina, kad ir dabar dar gyvena tokių žmonių, kurie buvo Kristaus pagydyti arba prikelti iš numirusių. Iš tų pagydytųjų burnos kaip lengva būtų buvę susekti, jei Evangelistai, aprašinėdami stebuklus, bent ką būtų prasimanę arba iškreipę.

Žydai darė visas pastangas krikščionių tikėjimui panaikinti. Nes juk krikščionybės mokslas ir jos atsiradimas lėmė žydų tautos likimą. Tas jos mokslas ir įvykiai buvo vieši, be galo svarbūs visai tautai; atskirų asmenų, vietų (pvz., Kafarnaumo, Korozaino, Betsaidos, ypač Jeruzalės), luomų, visos žydų kunigijos ir net visos žydų tautos garbė buvo smarkiai paliesta; pats Mozės įstatymas ir žydų religijos likimas buvo lemiamas. Todėl žydai su visu įnirtimu ėmėsi kovos prieš krikščionybę.

Esant tokiems Evangelijų priešams nė pamanyti negalima, kad Evangelistai būtų galėję remtis netikrais faktais, prasimanytu mokslu, ir jais remiantis skelbti naują religiją. Žydai tuoj būtų įrodę jų melą, ir krikščionybė savaime būtų žuvusi.

Ne! Evangelistai tiesiog negalėjo rašyti netiesos, negalėjo bent ką iškreipti. Ir jei mūsų laikais bedieviai drįsta juos įtarti, tuo jie save pačius pasmerkia.

Evangelijų pasakojimų teisingumas yra taip užtikrintas, kaip retai koks kitas raštas pasauly.