Ar dogmos prasimanomos?

Laisvamanis: Katalikų Bažnyčia nuolat pramano ir paskelbia naujas tikėjimo dogmas. Dievo Motinos nekaltą prasidėjimą teprasimanė 1854 metais; Popiežiaus neklaidingumą prasimanė 1870 metais. Nejaugi protingas žmogus gali tikėti, ką Bažnyčios dvasininkija prasimano?

Atsakymas: Broliuk, klysti. Kat. Bažnyčia jokių dogmų neprasimano. Kas Bažnyčiai prikiša dogmų prasimanymą, tas matyt nė supratimo neturi apie kat. Bažnyčią.

Kas yra dogma? Dogma yra Dievo apreikšta tiesa, kurią mums Bažnyčia paskelbia kaipo apreikštą ir todėl tikėtiną. Dogma, pvz., yra Švč. Trejybės paslaptis, Kristaus dievystė, viso pasaulio sutvėrimas, atpirkimas, pragaro bausmių amžinumas, skaistykla, Dievo Motinos nekaltas prasidėjimas, Popiežiaus neklaidingumas ir t. t.

Į Kristaus dievystę buvo tikima nuo pat Bažnyčios pradžios. Tačiau tik 325 metais Nikėjos susirinkime Kristaus dievystė buvo iškilmingai paskelbta kaipo dogma. Dogma yra kiekviena tiesa, kuri visoj kat. Bažnyčioj yra skelbiama kaipo tikėjimo dalykas. Bet, kada klaidatikiai kokį nors tikėjimo dalyką pradeda smarkiau ginčyti, tuomet Bažnyčia paprastai iškilmingu dekretu, dažniausiai Bažnyčios susirinkimuose, tą tikėjimo dalyką aiškiai ir griežtai dar kartą tikintiesiems paskelbia. Tokia iškilmingai paskelbta dogma yra pvz. Popiežiaus neklaidingumas.

Dogmų prasimanymas yra skelbimas naujų dogmų, kurių Dievas neapreiškė. Niekuomet Bažnyčia naujų mokslų neprasimanė, nes ji tam nei galios, nei teisės neturi. Ji gavo iš Kristaus ir Apaštalų apreikštojo tikėjimo iždą kaipo švenčiausią turtą. Bažnyčia turi tą tikėjimo iždą skelbti, aiškinti, ginti, neprarasti nė vieno jo brūkšnelio, bet ir pridėti prie jo negali nė vieno brūkšnelio.

Dievas davė mums apreiškimą per Senojo Įstatymo pranašus ir pagaliau Naujajame Įstatyme per Jėzų Kristų ir Jo Apaštalus. Su Apaštalais apreiškimas pasibaigė. Tiesa, gali pasitaikyti privačių apreiškimų atskiroms ypatybėms; bet krikščioniškasis apreiškimas visiškai užsidarė ir pasibaigė paskutiniuoju Apaštalu. Apaštalų mokslas yra Bažnyčios mokslas. Bažnyčiai yra suteikta šv. Dvasios, kad ji, skelbdama tą mokslą, nesuklystų.

Tačiau negalima manyti, kad Apaštalų mokslas yra nuo pat pradžios tarytum sustiręs dogmų rūmas, suakmenėjęs ir be jokio galėjimo išsivystyti. Kristaus ir Apaštalų mokslas yra branduolys bei grūdas, kuris Bažnyčioj auga ir vystosi, yra tešlos raugas, kuris turi surauginti pasaulį, yra žiedas, kuris kas kartą gražesnis prieš mūsų akis išsiskleidžia.

Objektyvus tikėjimo mokslas nesikeičia ir negali keistis. Tačiau Bažnyčia stengias tą tikėjimo mokslą kas kartą aiškiau, giliau ir visapusiškiau pažinti ir tuo būdu mus kas kartą giliau į tikėjimo paslaptis įvesti. Marija visuomet buvo šlovinama kaipo nesuteptoji Dievo Motina; nekaltas prasidėjimas, laisvumas net nuo pirmapradės nuodėmes, tėra tik anos didžios tiesos, kad Dievo Motina yra nesutepta, aiškesnis ir gilesnis pažinimas. Petras ir jo įpėdiniai visuomet buvo pripažįstami kaipo nekintanti, nepajudinama Bažnyčios uola; dogma Popiežiaus neklaidingumo tikėjimo ir dorovės dalykuose tėra tik gilesnis ir aiškesnis supratimas sakinio: „Tu — Petras (uola), ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16,18). Dievas aiškiausiai mato visas tiesas, kurios yra apreiškimo ižde; bet Bažnyčia tėra tik palengva, nors ir be klaidos, į tų tikėjimo tiesų pažinimą Įvedama. Bažnyčiai mokant, ir mes tų tiesų pažinimą pasiekiam. Naujų mokslų Bažnyčia neturi ir negali turėti. Kas nori naują mokslą į Bažnyčią įvesti, tas yra pasmerkiamas kaipo klaidatikis ir eretikas. Apie dogmų prasimanymą kat. Bažnyčioj nė kalbos negali būti. Tokį priekaištą katalikai pasibjaurėdami neigia.

Jei katalikas neigia kokią nors Bažnyčios dogmą, tai jis atkrinta nuo Bažnyčios; nes tuo jis neigia tikrąjį tikėjimą ir tikrosios Bažnyčios neklystančią mokomąją įstaigą. Iš kiekvieno kataliko Bažnyčia reikalauja vidujinio, o ne vien išviršinio visų savo dogmų pripažinimo. Tikėti į Bažnyčios mokomas tiesas yra Dievo liepta,— tai yra kiekvieno žmogaus tikėjimo pareiga.

Tikrasis krikščionis džiaugias pažinęs Kristaus mokslą; geras katalikas yra Bažnyčiai širdingai dėkingas, kad ji be klaidos, tikru keliu atveda jį prie šventojo Kristaus mokslo pažinimo. Tas „jungas“ yra jam saldus ir ta „našta“ lengva. Geras krikščionis džiaugias, kad jis gali tikėti. Gi neištikimieji katalikai, ypač bedieviai, to tik ir teieško, kaip Bažnyčiai priekaištų padaryti.

Ne, brolyti, jokio dogmų prasimanymo kat. Bažnyčioj nėra. Ar Tamsta žinai, kas naujas dogmas prasimano? — ir prasimano taip, jog tos jų dogmos yra net mokslui griežčiausiai priešingos. Tai yra materialistai, bedieviai, laisvamaniai ir kiti jiems panašūs. Štai, bent kelios tų jų dogmų.

Asmeniško Dievo nėra. Viskas atsirado evoliucijos keliu. Žmogus kilo iš beždžionės; žmogaus siela nėra nemirštanti; amžinojo gyvenimo nėra; po mirties nėra nei bausmės už piktus darbus, nei atlyginimo už gerus darbus,— ir daugybė kitų nesąmoningiausių dogmų.

Čia, iš tikro, fabrikuojama dogmos savo mažučiu protu, priešingai sveikam protui, mokslui ir gyvenimui. Ir vargšai bedieviai turi be galo daug tikėjimo, kai jie priima tokias dogmas. Katalikas tokio didžio tikėjimo turėti nepajėgia.