______________________________________________________________________ 

 

Gal ne visi džiaugiasi velykom.

Grite.lt  pateikia ir alternatyvias nuomones:

 

 

 

 

 

 

 

 

REGIMANTAS TAMOŠAITIS

 

Ateina ir praeina

 

 

Laimingų Velykų
Michael Sowa

 

 

Šventės visada artėja kaip neaiški grėsmė, kaip kažkokia nelaimė, įsiveržianti į gyvenimą ir sugriaunanti normalią dienų tvarką. Atrodo, ir taip pakanka visokių rūpesčių, bet ne  dar švęsk šventes. Dalyvauk masinėje psichozėje, apsimesk esąs džiaugsmingas, dalykis visokiais magiškais užkalbėjimais, kuriuos vadiname linkėjimais. Linkiu tau laimės, sėkmės, sveikatos, džiaugsmo... Ko čia džiaugtis, kai nieko esmingo neįvyksta  jokių permainų nei stebuklų. Šventė ateina ir praeina, o tu lieki toks pat, tik jautiesi lyg apkvailintas. Džiaugiesi nebent tuo, kad kokių nelaimių per tas nelemtas šventes neatsitinka. Tada taip viskas nesubalansuota, netvaru, efemeriška.

Kartą prieš Kalėdas sutikau vieną pažįstamą asmenį (dabar jo net veido neprisimenu), jis nesivargino sukti galvos dėl tų magiškų formulių ir tiesiai šviesiai, t. y. šventiškai paklausė  ko tau palinkėti? Toks gatvės linkėtojas. Paveiktas nesveikos prieš šventes apimančios psichozės, piktai atrėžiau  eik tu po galais su visais savo linkėjimais. Taip donelaitiškai irgi žemaitiškai pasakiau  kas tau rūp! Šventiškai nusiteikęs žmogus suglumo ir nuėjo sau, nieko neištaręs. Man irgi buvo nesmagu, kad pažeidžiau ritualinį etiketą, užgavau jausmus. Tarytum visą žmoniją jo asmenyje būčiau įžeidęs. Nei šis, nei tas... Bet juk neprašiau jo, kad vidury gatvės lįstų į mano asmeninį gyvenimą. Nei aš noriu pirmam pasitaikiusiam prašalaičiui atskleisti savo troškimų, nei jis burtininkas koks yra, kad tie troškimai išsipildytų. Lyg koks vaikščiojantis švenčių automatas  štai kas pasidaro iš žmogaus per šventes... Šventės atima žmogui protą.

Tačiau tais metais man iš karto pradėjo nesisekti, todėl dabar su linkėjimais esu kiek atsargesnis. Jie pavojingi  net kai jais netiki.

Blogiausia, kad per šventes nėra jokios ramybės  nei to tikro dvasinio susikaupimo, nei šiaip poilsio, vien tik su dovanų ir maisto ieškojimu susiję vargai. Risnoji po parduotuves tarytum apsėstas ir skubi atiduoti duoklę šventei. Šventės  tai didžiulės išlaidos, tai dienos, per kurias privalai tarytum išsipirkti, įrodinėti savo meilę artimiesiems lakstydamas po parduotuves. Sunku ir pagalvoti, kokią milžinišką kaltę pajustum, jei išsisuktum nuo šventinių prievolių. O svarbiausias kiekvienos masinės šventės veiksmas  ritualizuotas apsirijimas.

Nors kartais tai savotiškai smagu: perki vienokius ar kitokius šventinius niekniekius, ir pasidaro taip lengva, taip gera... Niekam nieko neskolingas, ir pinigai tavęs taip smarkiai nebeslegia, nebekelia įkyraus nerimo. Suprantu kartais ir aš, kad šventė yra moralinis ir dvasinis palengvėjimas. Bet kai daroma ne laisva valia, ne iš širdies gerumo, o masiškai ir kolektyviškai, visa tai primena girtuoklio būseną. Tokį kvailą apsvaigimą, kai norisi būti geram tik tam, kad įtiktum visam pasauliui ir patiktum sau pačiam.

Galbūt gražiausia ir nekalčiausia šventė yra Vėlinės. Man ji labiausiai patinka. Žmonės pritilę, susikaupę, gamta rami, artima. Šiltų švieselių šventė.

O nepatinka šventės dėl jų dviprasmybės. Visos jos nei pagoniškos, nei krikščioniškos. Ir nepatinka man per šventes būti Bažnyčios įkaitu. Jų metu tarytum privalai virsti kokiu uoliu kataliku ar susitapatinti su kokia kita velniuva (Mažvydo ir Donelaičio kalba tariant). Bet, matyt, be didžiųjų tradicijų nebūtų ir tikrųjų švenčių, o be švenčių  koks būtų tas mūsų gyvenimas! Nieko čia nepakeisi, kad ir kaip spardytumeisi. Individualistui švenčių nėra, nes juk šventė yra didžioji jungtis tarp žmonių, gal ir tarp žmonių ir dangaus. Jungtis, kuri, aišku, yra tariama, menama, kuri neįvyksta. Realiai šventė nei ateina, nei praeina  tik žymėtas laikas prabėga pro tave kaip pakelės stulpas.

Šventinės dienos tik primena, kad iš esmės jokių švenčių ir nėra, kad gražus yra tik jų laukimas, šventiškumo viltis. O kai vadinamoji šventė pasibaigia, kai visi pavargę grįžta prie savo darbų, labai aiškiai pasimato, kad masinio šventumo ir nebūna. Man patinka apie šventes galvoti iš tolo  tiesiog kad jos tokios yra, prasmingos ir gražios, spindinčios ir skambančios, apgaubtos viltimis ir prisiminimais. Bet kai šventė priartėja, ji darosi panaši į stichinę nelaimę. Visi nervingi, tik skuba, tik bėga, o bėgti tai juk nėra kur. Per šventę juk reikėtų sustoti ir apsiraminti, ramiai pasižiūrėti vienam į kitą gal tada ir įvyktų kažkas, gal pavyktų ištrūkti iš tos nelemtos buities. Bet ne, praktinė aplinka tada tik sustiprėja, šventės širdis iš esmės yra virtuvė, buities chaosas tave užgriūva, užgožia ir įtraukia. Nuo šventės nepabėgsi.

Velykos taip pat yra viena iš didžiųjų metų nelaimių. Šią šventę, manau, puikiai iliustruoja populiaraus dailininko Michaelio Sowa paveikslas "Laimingų Velykų". Gležna, bet niauroka ankstyvo pavasario gamta, pilkais minkštais debesimis užklotas dangus (paslėpta antgamtinė perspektyva), iš už kalvelės išsirioglina milžiniškas kiškis, įsmeigęs žiaurų žvilgsnį į du nuo jo bėgančius žmogelius. Paklaikę iš baimės tėvelis ir dukrelė skuodžia į pakalnę su savo velykiniu kiaušiniu. Pabaisai už nugaros tuščias krepšelis. Graudu žiūrėti į mergaitę  ji ir pavogtą kiaušinį laiko, ir atsilieka, o tėveliui labiau rūpi išnešti sveiką savo paties kailį. Tėvelis ir pats labai panašus į kiškį, tokia pati buka fizionomija, tik daug už jį mažesnis, todėl be galo išsigandęs. Šventė didelė ir siaubinga, žmogus  mažas ir menkas. Bet švęsti vis tiek nori.

Tas klaikus kiškis ir yra artėjančios šventės nuojauta. Jis yra nerimo, chaoso ir nežmogiškumo simbolis. Kažkoks žmogų persekiojantis iracionalumas, tikra bjaurybė. Norėčiau profesionalios menotyrinės šio paveikslo interpretacijos.

Kad geri žmonės man nesumanytų elektroniniu paštu siuntinėti kvailų viščiukų ir kitų padarų, šiemet pats pasiunčiau artimesniems asmenims keletą drastiškų vaizdelių. Vieną realistinę raritetinę nuotrauką, kur iškrypęs triušis gležnų viščiukų akivaizdoje prievartauja kvailą vištą; taip pat ir M. Sowa šedevrą.

Gavau ir bendraminčio draugo T. R. apmąstymus, atsiliepimą į mano atvirukus. Jį čia pacituosiu visą:

"Kiškis! Iš kur šis atsirado? Ar ir jis kiaušinius deda? Čia, Amerikoje, kone visi velykiniai atvirukai tik su kiškiais... Skelbiama, kad kiškis slepia velykinį kiaušinį. Vaikučiams užduotis  surasti tą kiaušinį. Iš to plaukia išvada, kad jį vaikučiui dovanoja pats kiškis. Vislus padaras, taip sakant, vaisingumo simbolis. Tad toliau jau galima jį interpretuoti kaip amžinojo gyvenimo simbolį. Taip velykinį kiškį bandoma aiškinti dabar. Vis dėlto anksčiau mitologijos kiškį traktavo kaip piktojo įsikūnijimą. Jo akys raudonos ir žvairos, jo žvilgsnis klaidina, užhipnotizuoja ir apskritai nieko gero nežada. Ir Biblija (ST), regis, draudžia jį valgyti, kaip ir kiaulę. Sapnuoti kiškį taip pat nėra gerai. Tad kiškio funkcija  slėpti velykinį kiaušinį  gali būti šėtoniškos veiklos simbolinė išraiška. Įdomu tai, kad pasaulis visą šį simbolizmą priima nesąmoningai, aklai. Juk niekas negali kiškio prasmės nei apibrėžti, nei kaip nors paaiškinti. Vien tik spėlionės, svarstymai, žodžių žaidimai. Yra, žinoma, ir rimtesnių tyrinėjimų, bet ir jie tendencingi  kiškį bandoma komentuoti tik optimistiškai, jo atžvilgiu iš anksto nusiteikus pozityviai (tokia jau krikščioniškojo mentaliteto inercija). Vien jau tokia tyrinėjimų kryptis man daug ką sako. Būtent kad visi einame velniop.

Tad su Velykom! Bet be kiškio. Įtartinas jis man..."

Prie to laiško pridėčiau ir savo abejonių  man įtartini ir kiaušiniai. Kodėl juos būtinai reikia valgyti? Kodėl jie užmaskuojami visokiais neva kosmologiniais raštais, mitiniais ornamentais? Kas juose paslėpta?

Štai Balio Buračo kolekcijoje Elena Eimaitytė atrado įdomų autentišką senovinį Velykų margutį su užrašu "Šlykščioji bjaurybė". Nudažytas raudonai, ryškiais galais. Jos komentaras: "Kilo mintis, ar čia negalėtų būti aitvaro parafrazė" ("Verbos, Velykos, atvelykis", Šiaurės Atėnai, 1999 m. balandžio 10 d.). Neįsivaizduoju, kas galėtų būti bendro tarp aitvaro, kiškio ir vištos, nesu šių padarų žinovas.

Kai šis tekstas pasirodys (jei pasirodys) spaudoje, šventės bus pasibaigusios, todėl nuotaikos, tikiuosi, niekam nesugadins. O šiaip  tai tik pokštas. Nebūtina viską suprasti tiesmukai, kaip tai daro kai kurie anonimiški tekstų komentatoriai internete. Pasakyčiau jiems, kad kiškiai man nieko blogo nėra padarę, o ir jų slepiami kiaušiniai man nerūpi.

Dar keletas minčių: jei ne visos tos permainos gamtoje, jei ne tie kosminiai ciklai – jokia žmogaus šventė neturėtų nei preteksto, nei prasmės. Tai ką iš tiesų tada mes čia švenčiame? Ką įrodinėjame vienas kitam tais savo keistais ritualais? Struktūruojame chaosą, slepiame beprasmybę? Ar tik ten ne ji išlenda iš už tos kalvelės ir eina tiesiai į mus? Gal tas kiškis žvelgia į mus iš mūsų vidaus, dėbso iš pačių tamsiausių sąmonės gelmių? Ir tik gamtos ramus ritmas teikia mums vilties bei tikrumo...

Žmogus ateinantis ir žmogus išeinantis taip pat rituališkai įbrukami į kosminio laiko tvarką  tampa prasmingais ir tikslingais pasaulio sandaros elementais. Tai dar viena švenčių rūšis  gimtadieniai ir metinės. Klaidinga manyti, kad gimtadienis  individuali šventė. Privataus šventumo nebūna, nes pati šventumo esmė yra ryšys, santykių kūrimas. Save reikia įciklinti, suteikti savo egzistencijai apčiuopiamą formą, kad būtum kitiems matomas, suprantamas ir tikslingas. Jei gimtadienius šventi pasislėpęs arba visai jų nešventi  daraisi įtartinas. Esi juos priverstas švęsti viešai, nors tai, pamąsčius giliau, yra nepadoru.

Kiaušinio forma  beveik platoniškai tobula ir patraukli (kiek asimetriška, deformuota vitališkojo turinio), o ypač mielas kiaušinis darosi, kai yra išvirtas ir dekoruotas kosmologiniais ornamentais. Šiaip gyvybės ląstelė susideda tarytum iš gleivių. Išvirtą kiaušinį galima valgyti. Tada jis ir maistas, ir simbolis.

Per šventes sustiprėja žmogaus žmogiškoji reikšmė. Keista tik viena  kad visa tai vyksta tarytum nesąmoningai, aklai. Lyg sumetami visi į vieną katilą ir apdorojami. Bet kitos išeities nėra, didesnio džiaugsmo gyvenimui įprasminti nesugalvosi.

Šiaurės Atėnai 2004.

 

 

 

 

 

Atgal į grite.lt